Senuose albumuose gyvena atmintis
Kai sklaidome senus asmeninius albumus, prabyla meniškais pakraštėliais išdabintos, jau nuo laiko pageltusios fotografijos. Vyresniosios kartos žmonės dar labai gerai prisimena laikus, kai kaimuose savamoksliai fotografai ėmėsi fiksuoti linksmiausias ir liūdniausias kaimo žmonių gyvenimo akimirkas. Senosiose fotografijose įamžintas būdingiausias miestelių elementas – turgaus aikštė ir apie ją susispietę visuomeniniai pastatai, o pagrindinis statinys – bažnyčia. Ji būdavo matoma iš tolo, dar neprivažiavus miestelio.
Daug vertingų senųjų fotografijų „suguldyta“ į knygas. Jaunajai kartai tai jau – istoriniai dokumentai.
Menininkai profesionalai į objektus žvelgia visai kitaip… Kantrus laukimas, reikiamas apšvietimas, situacijos, idėjos, apraiškos, subtilus ir tyras žvilgsnis į pasaulį… Tad ir leidžiamės į kelionę fotografijos meno labirintais, kurie sukaupti Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio skaityklos Lituanistikos centre.
Praėjusio laiko liudijimai. Kiek reikia žingsnių?
Sklaidau fotomenininko Gintauto Česonio leidinį „Raktai į Lietuvos miestus“. Į knygos puslapius „suguldytos“ ne tik meniškos fotografijos, bet ir sielą šildantys tekstai apie Lietuvos miestus. Leidinyje įdomias įžvalgas apie Rokiškį perteikia kraštietė prozininkė, dramaturgė, eseistė Vanda Juknaitė „Vienos miesto aikštės istorijoje“. Savo patirtimi išgyventoje istorijoje autorė teigia, kad jos atmintyje – trys Rokiškiai. Kiekvienas būsimos rašytojos atvykimas į Rokiškį alsuoja vis nauja patirtimi. Čia – aukštaitiška dvasia…
Kiekvieną kartą žvelgiant vis naujai atgyja menininkų profesionalų dovanotos fotografijos, fotografijų albumai. Dažnai pagalvoju, kiek reikėtų žingsnių ne jų kiekiui išmatuoti, o vis naujam potyriui užfiksuoti stabtelėjus prie jų ar ieškant patikusios nuotraukos knygų albumuose? Gal taip nukeliautume kelis kilometrus…
Apie chaosą ir albumų gyvenimą
Įėjęs į gimnazijos skaityklos Lituanistikos centrą, akylesnis lankytojas pastebi ant sienos kabančias Lietuvos teatro ir kino aktorės Elvyros Žebertavičiūtės bei kraštiečio aktoriaus, teatro režisieriaus Ferdinando Jakšio fotografijas su autografais. Jos tarsi liudija, kad čia gyvena ne tik knygos su autografais, bet žymių žmonių autografai įsikūrę ir kitose laikmenose.
Čia sukaupta nemenka fotografijų albumų kolekcija. Gimnazijos bibliotekininkės už tai dėkingos tuometiniam Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo vadovui Mykolui Karčiauskui. Jis ragino menininkus dovanoti leidinius su autografais tuometinei Rokiškio „Romuvos“ gimnazijai, o aš gimnazijos bendruomenės nariams, gimnazistams, svečiams nuolat rodau ypač menišką fotomenininko Stanislovo Žvirgždo autografą fotografijų albume „Lietuviški peizažai“. Gimnazijos skaityklos Lituanistikos centro sieną taip pat puošia S. Žvirgždo dovanota fotografija: vaizdas užfiksuotas nuo Puškorių skardžio, kuris alsuoja didingumu… Autoriaus peizažai pasižymi nekasdieniškais motyvais, amžinybės nuojauta.
Savitu braižu dvelkia Lituanistikos tyrimo ir studijų centro (Čikaga) dovanotų leidinių kolekcija. Čia vyrauja juodos ir baltos spalvų dermė, ilgesingai žvelgia knygų fotografijos, kuriose užfiksuoti Lietuvos ir Amerikos vaizdai.
Pasinėrus į gimnazijos bibliotekos fondo lobynus, užliūliuoja fotografijos meno pasaulis ir kiekvieną kartą jis atsiveria kitokiomis spalvomis, atspalviais, ryškumo gyliu ir naujomis nuotaikomis. Vienaip mes žvelgiame į fotožurnalisto Romualdo Rakausko, kitaip į Fotografijos meno draugijos iniciatoriaus Antano Sutkaus darbus, o dar kitaip suvokiame fotomenininko, pedagogo, profesoriaus Romualdo Požerskio menišką braižą.
Gimnazistus domina Lietuvos fotomenininkų fotografijų knygose paroda: jas moksleiviai sklaido, užverčia atverstus puslapius, palieka knygas ant stalo, nepadeda ten, kur jos eksponuojamos… Iš šalies atrodo, kad tai sukelia nemažai chaoso, kita vertus, fotografijų albumai gyvena…
Šiandien J. Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio veiklą jau fiksuoja skaitmeninė fotografija.
Apie senąsias fotografijas knygose
Kupiškio krašto kunigas, poetas Justas Jasėnas gimnazijos skaityklos Lituanistikos centrui dovanojo nemažai leidinių ir iki šiol atsiunčia fotografijų albumų. Tai didelės meninės ir išliekamosios vertės leidiniai. Į atmintį įstrigo vienas epizodas. Kai gavome netradicinio formato knygutes „Anykščiai senose fotografijose“, „Svėdasų albumas“, „Troškūnai senose fotografijose“, į Lituanistikos centrą užsuko šios gimnazijos anglų kalbos mokytoja Rita Sabalienė. Su didžiausiu entuziazmu mokytoja džiaugėsi „Svėdasų albumu“, nes čia užfiksuoti jos gimtojo krašto praeities įvykiai, žmonių darbai, visuomeninė veikla. Šiame leidinyje yra ir kraštotyros medžiagos. Raimondo Guobio parengtame leidinyje yra nuotrauka, kuri liudija, kad Svėdasų valsčiuje 1938 m. lankėsi svečias iš Rokiškio apskrities, raštvedys Juozas Grižas. Nuotraukoje užfiksuoti ir kiti Svėdasų valsčiuje dirbę žmonės: mokinė-mašininkė Budreikaitė-Zabulionienė ir sekretorius Vincas Zabulionis. Leidinyje vyrauja šiltas temų paprastumas ir darna.
Informacijos vartotojų širdis šildo serijos „Mažieji pasakojimai apie Lietuvą“ leidiniai. Lietuvių tautos visuomeninį ir buitinį gyvenimą atspindinčios fotografijos „suguldytos“ į knygas: „Lietuvos fotografija“, „Lietuvos tautinės mažumos“, Balio Buračo „Darbai ir šventės“, „Sportas tarpukario Lietuvoje“. Leidinyje „Tarpukario miestai ir miesteliai“ yra Pandėlio turgaus nuotrauka, siekianti XX a. 2–3 dešimtmečius, užfiksuoti Rokiškio turgus ir bažnyčia, Respublikos gatvė apie 1930 m.
Rokiškio krašto muziejaus dovanotuose leidiniuose taip pat gyvena senoji fotografija, menanti mūsų krašto istoriją. Nežinau, kiek reikėtų žingsnių fotografijų kiekiui išmatuoti ir kiek reikėtų trypčioti dar kartą suvokiant jų prasmę.
Žmonės, kitaip žvelgiantys į pasaulį
Taip jau susiklostė, kad teko bendrauti su visais Lietuvos žurnalisto, redaktoriaus, rašytojo ir vertėjo Juozo Keliuočio literatūrinės premijos laureatais. Rengiau interviu su šiais žmonėmis Rokiškio krašto kultūros žurnalui „Prie Nemunėlio“. Tai įžymūs, veiklūs ir kūrybingi asmenys. Vienas iš jų – Ukmergės krašto fotomenininkas, poetas Albinas Kuliešis. Šis žmogus kitaip žvelgia į daugelį objektų ir pastebi tai, ko mes net nematome, tiesiog praeiname pro šalį… Rokiškio krašto kultūros žurnalas „Prie Nemunėlio“ – prasmingas ir gilus kultūros aruodas. Kai kalbėjomės su gerbiamu Albinu apie meninės fotografijos ateitį, jis teigė: „…fotografija – tai sudėtingas laikas… Manau, kad meninės fotografijos galimybės beribės… Ateityje, keičiantis technologijoms, ji įgaus vis naujų saviraiškos galimybių, nes vaizdas mus veikia labiausiai.“ Jaunoji karta šiandien žavisi labiau vaizdu, o tekstinė medžiaga lieka antrame plane. Tą mums diktuoja realusis gyvenimas.
Kai rengiau šį straipsnį, dar kartą perverčiau fotografijų albumą „Gintautas Dainys. Fotografijos“. Perskaičiau ir fotografijos, televizijos ir kino kritiko, menotyrininko Skirmanto Valiulio įžanginį žodį leidinyje. Išėję jau abu…
Sunku protu suprasti, kad jau vienuolika metų mes nebeturime visų Gintuku vadinto šilto, talentingo Rokiškio krašto fotografo, operatoriaus, menininko, Fotomenininkų sąjungos nario… Ne tik fotografijos, jo kurti filmai, parodos, bet ir pats žmogus tebegyvena mūsų atmintyje, o laikas eina…
Ko mums šiandien reikia?
Žmonės išgyvena įvairias būsenas, o ir visų mūsų misija žemėje skirtinga. Atsigręžiame į praeitį, gyvename dabartyje, žingsniuojame į ateitį. Tik mūsų visų bendras tikslas – būti laimingiems. Įvairias mūsų būsenas užfiksuoja akylieji fotografai. Lietuvos fotomenininkas R. Rakauskas yra rašęs: „…visa mano kūryba „švelnumas“ ir „žydėjimas“, ir ta pati „užuovėja“. Visa tai apie vieną ir tą patį. Taip per visą gyvenimą ir eini be didelio vargo, kančios ar pykčio. Ir nežinai, už kokius nuopelnus… Todėl mano misija – rodyti šviesų gyvenimą, tokį, kokį aš patyriau.“ Šviesaus gyvenimo ir Jums…
