– Iš kokio krašto esate kilęs?
– Gimiau 1953 m. Kaune. Drožti medį pradėjau besimokydamas Siesikų vidurinėje mokykloje, 1964 m. Nors mano tėvelis nebuvo nei stalius, nei dailidė, tačiau jo dirbtuvėse buvo visi tam tinkami įrankiai: rankiniai pjūklai, kirviai, drožybos peiliai, drožybos kaltų komplektas, grąžtai, oblius, ruletė, liniuotė, skriestuvas. Drožybai tinkamos medienos rasdavau malkinėje.
– Kokia Jūsų profesija? Kokį darbą dirbote (ar tebedirbate)?
– Turiu du diplomus ir dvi specialybes. Esu inžinierius technologas ir žurnalistas. Studijos Kauno technologijos universitete padeda puikiai susivokti apdirbant medieną, o žurnalistinė patirtis, – kai reikia patraukliai pristatyti nykstantį amatą. Klumpdirbys negali užsiimti jokia kita veikla, tik drožti klumpes. Čia kaip smuiku groti – kasdien ir nuolat. Kitaip sukaupti įgūdžiai labai greitai pasimiršta.
– Kodėl paviliojo medis? Ar prieš pradėdamas drožti klumpes domėjotės medžio darbais?
– Medis traukia savo šiluma, jį malonu liesti. Dėvimos medinės klumpės vasarą vėsios, žiemą šiltos. Kiek save pamenu, visą laisvalaikį drožinėdavau. Turiu tautinio paveldo sertifikatus vytelių pintinėms ir mediniams žaislams kurti.
– Mugėse apstu tautodailininkų ir amatininkų sukurtų dirbinių, tačiau klumpės – retenybė. Kodėl?
– Šiek tiek ilgau nei šimtmetį lietuviai avėjo medines klumpes. Po Antrojo pasaulinio karo šį puikų apavą pradėjo stumti užmarštin odinė arba guminė avalynė. Kai pagaliau susigriebėm, kad klumpdirbystė sparčiai nyksta, buvo per vėlu. 2012 m. Lietuvos liaudies kultūros centras (partneris Žemaitijos nacionalinio parko direkcija), bandė atgaivinti klumpdirbystę iš naujo, bet visiškai nesėkmingai. Tų metų rugpjūčio pirmą savaitę Plokštinėje (Plungės r.) vyko klumpdirbių seminaras. Susirinko vyrai į seminarą, rankom paskėsčiojo, pabendravo kelias dienas, nusifotografavo ir … išsiskirstė. Mat pasiskaičiavo: labiau apsimoka kalti ąžuolines skulptūras sodybose, o šis amatas ne jiems, nes visai nepelningas. Esą, Lietuvoje klumpdirbys neišgyvens. Tačiau pamiršo, kad į seminarą buvo sukviesti ne būsimo uždarbio skaičiuoti, o atgaivinti nykstantį amatą…
Toliau dar gražiau. Kažkam buvo labai naudinga kelis metus iš eilės kartoti: „Lietuvoje neliko klumpdirbių.“ Pirmiausia lengvatikiai sėkmingai buvo kvailinami dangstantis tautinio paveldo gelbėtojų skėčiu. Schema elementariai paprasta: „Patyliukais apaukim Lietuvą olandiškomis klumpėmis, juk septyniasdešimt metų nematę autentiškų žemaitiškų, atskirti nesugebės.“ Kone kiekvienas chorvedys, metalo suvirintojas, agronomas, floristas arba statybininkas apdailininkas, nusifotografavęs su nusipirktomis olandiškomis klumpėmis rankose ir prisistatantis „klumpdirbiu“, tapdavo nykstančio amato gelbėtoju. Ir tučtuojau atsirado apsukrių perpardavinėtojų, vežančių klumpes į Lietuvą iš … Olandijos. Taigi tautinio paveldo gelbėtojų skėtis pasirodė gerokai skylėtas. Auksinis bizniukas „nupirk Olandijoje pigiai, parduok Lietuvoje brangiai“ klestėjo tik tol, kol pavykdavo rasti nesąmones rašančių žurnalistų. Žinoma, ne už dyka, atlygį gaudavo. Už porą staklėse nufrezuotų klumpių, kurių savikaina niekinė – keli eurai, jie sėkmingai sekė skaitytojams pasakėles pasikliaudami vienu informacijos šaltiniu.
Niekada Lietuvoje nebuvo išnykę klumpdirbiai, klumpes matydavome visose tautodailės parodose ir visose mugėse! Dizaineris Juozas Statkevičius naujausioje savo kolekcijoje modelius apavė lietuviškomis juodomis klumpėmis. Jau 2016 m. jokio klumpių deficito Lietuvoje neliko, Lietuvos klumpdirbiai tautinio kostiumo metus pasitiko sukaupę savo dirbtuvėse šimtus porų neparduotų klumpių. Tada kodėl dainų ir šokių kolektyvas „Lietuva“ iki šiol šoka „lietuvių liaudies šokį“ „Klumpakojį“ avėdamas .. olandiškomis klumpėmis? Anksčiau girdėta patarlė šiandien labai taikliai perfrazuojama taip: „Kad lietuviška klumpė koją graužia, tai kęsk, jei olandiška glosto, tai trenk.“
– Visgi kai kurie šokių kolektyvai nori įsigyti ir lietuviškų klumpių. Kas būdinga šokėjų klumpėms?
– Reikia apkaustyti keltį, kad nesuskilinėtų, mat jos patiria didelių išbandymų: trepsėjimą, trankymą, mėtymą… Tausojamos ir dėvimos buityje išlaiko vienerius metus.
– Kokį medį lengviausia prakalbinti? Ar iš jo dar ką nors kuriate?
– Klumpių drožybai tinka liepa, klevas, juodalksnis, beržas, tuopa, žilvitis, drebulė. Dar kalu skulptūras iš kieto medžio viešose erdvėse. Ąžuolinis žaltys Vyžas stovi Vyžuonose (Utenos r.), „Mano vaikystės žirniai“ – Antazavėje (Zarasų r.), „Trimituojantis angelas“ – Sudeikiuose (Utenos r.). Tikiu, kad išvardintos skulptūros ne paskutinės.
– Iš kur imate raštus, kuriais puošiate klumpes? Pats kuriate?
– Kuriu pats, tačiau kai po ranka internetas, labai lengva surasti senovinių klumpių nuotraukas. Jos žavi savo forma. Tik atkartoti beveik niekada nepavyksta. Kiekvieno klumpdirbio ir puošyba, ir forma individuali. O mano klumpės visuomet su pėdos įlinkiu. Tokios patogesnės, nors anksčiau meistrai droždavo tik „plokščiapadžiams“ tinkamas avėti klumpes.
– Ar turite mokinių (pameistrių)?
– Ne, neturiu, bet labai norėčiau. Norinčių drožti klumpes daug, bet sėkmingai tą daryti gali tik meninių sugebėjimų turintis drožėjas. Reikia sugebėti piešti, modeliuoti formą, kurti puošybos raštus, išmanyti pėdos anatomiją ir dar labai daug kitų smulkmenų.
– Kokie žmonės užsisako, perka klumpes?
– Pirmiausia tie senjorai, kurie dar prisimena, kaip į pradžios mokyklas ėjo kaukšėdami klumpaitėmis. Deja, jau 1950 m. sovietinė administracija šią „buržuazinę atgyveną“ pradėjo energingai stumti užmarštin. Į nemalonę kartu su klumpėmis pateko ir vyžos, medpadžiai, naginės. Dar klumpes perka kaimo turizmo sodybų puoselėtojai, taip tikėdamiesi savo sodybas padaryti patrauklesnes.
– Kaip šį užsiėmimą priima šeima?
– Važiuoja kartu į muges, nes kai iš visų pusių apspinta smalsuoliai, labai sunku spėti atsakinėti į klausimus.
– Ar turite svajonę, išduokite kokią?
– Taip, ir ne vieną. Išsamiai esu aprašęs klumpių drožybą, noriu išleisti vadovėlį ir užkurti didelį, didelį laužą iš … olandiškų klumpių. Lietuvos klumpdirbiai gali patenkinti visų, norinčių avėti klumpėmis, poreikius. Mums svetimų gamintojų nereikia.
– Ačiū už atsakymus.
Projektą iš dalies remia
