Amžinai ieškom gerų ir prastų laikų

Ši savaitė įrėminta tarp dviejų įvykių – rinkimų į savivaldą ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos. Be antrosios datos nebūtų pirmosios.

Praėjo rinkimų sukeltas vajus. Balsai suskaičiuoti, šampanas iššautas, apmaudo ašaros nubrauktos, pagaliau ramiai išsimiegojo rinkimų komisijų pirmininkai, paaiškėjo nuomonės totalizatorių („Ar bus antras turas?“ ar „Kas laimės?“) nugalėtojai.

Nepaisant to, kokia valdžia rajone ar šalyje, metų metais ramybės neduoda klausimas – prie kurios valdžios buvo (yra) geriau? Na, rajono valdžiai duoti ketveri metai galbūt per mažas laikas, pagal kurį spręstume, ar „prie to“, ar „prie ano“ geriau. Visai kas kita – valstybės valdymo laikotarpis, nes iš toliau geriau matyti.

Kokiu laikmečiu begyventum, būna visko. Blogis reikalingas tam, kad atpažintum gėrį. Ir atvirkščiai. Visi laikai turi savų privalumų ir trūkumų.

Dalis žmonių sako, kad „prie Smetonos“ buvę geriau. Bet atkaklūs dvidešimtojo amžiaus pirmąją pusę tyrinėjantys istorikai paprieštarauja – esą prezidentas Antanas Smetona ne toks jau ir demokratiškas buvęs, todėl šiais laikais paminklo sostinėje nenusipelnė. Užtat A. Smetonai skirtą paminklą šalia vilos, kurioje jis dažnai ilsėdavosi, o taip pat – spręsdavo darbinius klausimus, pasistatė palangiškiai.

Kita dalis žmonių trina į miltus ir A. Smetonos, ir šiuos laikus. Jiems geriau buvo „prie ruso“. Tai epochai paminklų nestatome. Atvirkščiai – griauname, rauname visa, kas su ja susiję. Tačiau visko nei sugriausi, nei išrausi, nes mes, penkiasdešimtmečiai ir vyresni, atėję iš tos epochos. Taigi „išrauti viską“ reikštų susinaikinimą. Arba Alzhaimerio ligą.

Klausimas „Prie kokios valdžios buvo geriau?“ amžinas kaip Viljamo Šekspyro sukurto Hamleto „Būti ar nebūti?“

Atsakymai į sudėtingus klausimus kartais būna labai paprasti. Viskas susidėlioja išklausius tai, ką nuoširdžiai sako ilgaamžiai. Sutikau ir kalbinau ne vieną tokį žmogų. Gyvenime jie bėgo nuo karo ir pokario negandų, slapstėsi nuo mobilizacijos į frontą, ištvėrė tremtį. Žinote, ką jie pasakodavo apie tuos sunkius laikus? Kaip šokdavo vakaruškose, dainuodavo, įsimylėdavo, tuokdavosi, krėsdavo juokus… Lankstu apeidavo tai, kas būdavo tragiškiausia, sunkiausia. Pasakoja toks žmogus apie priverstinę kelionę į Magadaną ir ten praleistus metus, o iš balso tono atrodo, jog tai tebuvo lengvas pasivažinėjimas sunkvežimiu, kelias savaites trukęs plaukimas barža galingomis Rusijos upėmis ir laimingi atsitiktinumai. O iš tikrųjų – kelionė etapais, kada sunkvežimiuose tenka stovėti arba tupėti 200 ir daugiau kilometrų; akmens anglių krovimas ir miegas po atviru dangumi arba nebeveikiančiose gamyklose, kur patalu tampa dėvimi rūbai; alinantis darbas miškuose ir daug kitų, mums sunkiai suvokiamų vargų. Jie džiaugiasi, kad tremtyje sutiko antrąją pusę, kad kirsdami taigą dainavo ir mėgavosi birželio saule jei ne Lietuvoje, tai bent Sibire (juk saulė viena).

Jų baisiausias, tragiškiausias istorijas, jau išjungus diktofoną, papasakoja artimieji. Apie tai, kad dar bebūnant Lietuvoje, NKVD kankino ne kokiais nors įmantriais metodais, o tiesiog vešlią barzdą perskyrė pusiau ir plėšė ją priešingas puses. Taip vertė prisipažinti. Kad tremtyje net du kartus ištino nuo bado ir labai bijojo trečiojo, nes tai būtų reiškę mirtį.

Iš ilgaamžių lūpų nepasigirsta apgailestavimų, griausmingų prakeiksmų išdavikams ir kankintojams, tik išsprūsta frazė: „Buvome jauni…“ Ja pasakoma tai, kas telpa daugtaškyje: jaunystė viską iškenčia, jaunas ištveri bet ką, nes priekyje matai daug siekių ir vilčių, prieš kuriuos nublanksta vargai. Todėl prisimenamos šviesios dienos. Beklausant panašių istorijų, keistos ima rodytis nuomonės tų žmonių, kurie sako, jog „tas“ ar „anas“ laikmetis buvęs vien geras ar vien blogas. Nes tokių laikmečių nebūna.