Dar taip neseniai džiūgavome ir su nekantrumu laukėme vasaros, kūrėme planus, kur atostogausime, ką pamatysime. Ir štai – paskutinis vasaros savaitgalis, o ir gandrai jau pamažu traukia šiltesnių kraštų link.
Keistas jausmas – atrodo, viskas dar tik įsibėgėja, o metai baigia apsukti laiko ratą. Vėl ruduo, žiema, beprotiškas pavasario laukimas. Ir taip kasmet.
Su gėlės žiedu pirmą kartą į mokyklą skubantis mokinukas – rugsėjo 1-osios simbolis. Tai naujo gyvenimo etapo pradžia. Graudu ne tik pirmokėlių tėvams, graudu rugsėjį ir lyg tiems paukščiams paliekantiems namus mūsų jau suaugusiems vaikams – būsimiems studentams. Kaip ten, kitame mieste, svetimame kambaryje, su naujais draugais? Bet tai jaudulys, kuris veda į priekį, kuris skatina siekti kažko naujo, nepaprasto.
Gaila, kad tuštėja ne tik gandrų lizdai, bet ir mūsų mokyklos, miestai, kaimai. Vis daugėja namų užkaltais langais, apžėlusių takelių ir kaimo keliukų, kuriais seniai niekas nevažinėja. Statistikos duomenimis, vien per šių metų pusmetį Lietuvą paliko 30 tūkstančių mūsų žmonių. Vadinasi, per pusmetį dingo miestas, didesnis už Rokiškį. Ir taip kasmet, vis daugyn. Buvo metas, kai skalsesnės duonos vykdavo tik šeimos galva, paskui jį – žmona, bet vaikai dar buvo čia, senelių globoje. Paskui atėjo laikas, kai išvyko ir vaikai, o dabar paskui anūkus keliauja net seneliai. Trys kartos iškeliauja. Ar dar grįš namo kada?
Išskridę paukščiai, jeigu sveiki ir gyvi, visuomet grįžta pavasarį, o žmonės – ne visada.
Antradienį startavo akcija „Rinkis Lietuvą“, kurios metu Prezidentė Dalia Grybauskaitė pakvietė emigrantus grįžti namo. Kiek jų išgirs šį kvietimą, dar nežinia, nes kiekvienas, pavalgęs skalsesnės duonos, nelabai nori grįžti prie trupinių. Kol kas gimtinė emigrantus pasitinka tik gražiais žodžiais. Pradėjęs čia kurti verslą ne vienas nuleidžia rankas ir emigruoja antrą kartą – kai mokesčių našta viršija pajamas, vien pažadais neilgai išgyvensi. Tačiau, ko gero, baisiausia ne tai. Kaip sakė viena jauna šeima, grįžusi namo, jie prarado save. Svetimame krašte niekada netapsi savu, o grįžęs gimtinėn pasijunti svetimu. Kažkas nutrūksta, atsiveria bedugnė, ir blaškosi žmogus tarp ten ir šen. Gal todėl anykštėno bardo Kazimiero Jakučio daina, sukurta emigrantams, sulaukė tiek daug peržiūrų ir atsiliepimų. Ten ne vienas mūsų tautietis save atpažino, savo likimą dainos žodžiuose įskaitė.
Vis tik ne viskas taip rudeniškai liūdna. Ne veltui sakoma, kad pasaulis laikosi optimistų dėka. Jų entuziazmas ne tik pakelia nuotaiką, įkvepia darbams, bet ir leidžia judėti į priekį.
O tų nepaprastų dalykų būna labai daug – juos tik reikia pastebėti, įvertinti.
Ar pastebėjote, kokios gražios namų sodybos, kiek išmonės atiduota kiekvienam gėlynui įrengti? Darbštūs mūsų žmonės, myli grožį. Tai ypač pastebima tampa, kai grįžtame iš kitų kraštų. Matyt, ne visuomet blogas lietuviškas pavydas. Jeigu kaimynas nusipjovė žolę, jo kieme žydi gėlės, tai ir manajame bus ne prasčiau! O grožis ne visada reikalauja didelių investicijų, kartais užtenka noro keisti aplinką, šluotos ir grėbliuko. Patys puoselėdami aplinką, mokome ir vaikus, kad reikia tvarkytis. Įstrigo atmintin pernai aplankyta skurdžiai gyvenanti šeima. Kambariuose nebuvo odinių baldų, gero televizoriaus, kompiuterio, tačiau kiekvienas kampelis tviskėjo švara. O prie namo įrengtas didžiulis gėlynas ir ne bet koks – jame dailiai susodintos lauko ramunės, laukiniai čiobreliai. Šeimininkė lyg teisindamasi pasakojo, kad taip norisi gražios aplinkos, tačiau pirktinėms gėlėms pinigų nėra, tai ji su vaikais nuėjo į pievą, prisikasė įvairių žydinčių žolelių ir jas parsinešusi susodino darželin. Ne šiaip susodino, bet apkarpė kelmelius, suderino spalvas ir rezultatas nustebino net kaimynus – šie vis teiravosi, iš kokio katalogo taip viską surūšiavo. „Darbščiose rankose ir dobilų kuokštas virsta puokšte“, – vis kartojo kartu buvusi mano kolegė. Ir tikrai: tikiu, kad tos šeimos vaikai, matydami, kaip mama išradingai puošia aplinką, užaugę irgi mylės tvarką, žinos, kaip iš smulkmenų sukurti grožį. Tik tokių žmonių rankose pražys Lietuva, pradėsime daugiau šypsotis. Ne veltui apie Sibiro tremtinius patys rusai sakė, kad lietuvis ir ant samanoto akmens sugeba išgyventi. „Amerikonas“ be instrukcijos kambaryje net lempą bijos įsukti, o mūsiškis lietuvaitis savo namuose įrengtame sandėliuke visą grąžtų, raktų arsenalą turi. Gėda bus, jeigu prireikus neturės atsuktuvo, plaktuko ar kokio kito darbo įrankio, pats nesusitvarkys varvančio krano, klebančios stalo kojos.
Ir taip norisi, kad tokių žmonių būtų vis daugiau – tada ne tik gyvenimas gražėtų, bet pamažu ir piniginės pilnėtų. Darbštus žmogus kvailiui ir tinginiui neleis klestėti, taip pamažu išnyks pašalpinių, tinginių, melagių ir „zebkinų“ Lietuva. Kiti žmonės ateis prie valdžios vairo ir patikimo žmogaus įvaizdį kurs ne su vagies kauke, o nuoširdžiu darbu.
