Apie tikrą bendrystę

„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“, – kaip šiandien tinka ši frazė iš Donelaičio „Metų“ ir taip norisi, kad tikrai pabudintų svietą. Gal pagaliau padėsime mobiliuosius į šoną, išlįsime iš feisbukų, tviterių ir instagramų karalysčių. Telefono iš rankų nebepaleidžiame ne tik parduotuvėje, virtuvėje, bet ir miegodami. Ar tikrai visi tokie svarbūs tapome, ar tiesiog priklausomybė virtualiajam pasauliui mus užvaldė? Atsivertei feisbuko puslapį ir matai, ką tavo vienas iš kelių šimtų ar tūkstančių „draugų“ valgė, kokią šukuoseną pasidarė, ar kada šunį lauke pavedžiojo. Paradoksas – labai garsiai rėkiame apie privatumą, asmens duomenis, o patys su tokiu entuziazmu visą savo gyvenimą viešiname, kad maža nepasirodo.

Internetas – lyg ta degtukų dėžutė. Protingas laužą susikurs, pats pasišildys, kitus pakvies, o kvailys tik žolę uždegs ir labai nustebs, kai pamatys, kad ta ugnis jau jo gerovės gviešiasi.

Žinoma, interneto platybėse geriau bendrauti: gali rašyti viską, kas perkaitusioje nuo pykčio ir minčių galvelėje ilgai sukosi, ypač jeigu tai komentarai. Ir duoda, ir prausia internautai valdžią, žurnalistus, kaimynus, bendradarbius! Galvoja, niekas nesužinos tikrojo autoriaus, niekas jo nesustabdys – juk pas mus žodžio laivė! Galiu nuliūdinti: sustabdys. Viešumas. Štai vienas toks nesidrovėdamas ir nerinkdamas žodžių bei nemigos kankinamas nutarė redakcijos žurnalistę „pamokyti“, o paskui ir visą kolektyvą supažindinti su, jo teigimu, nauju mūsų darbdaviu. Žiūri į tokį kiškį drąsuolį ir stebiesi: žmogau, pavasaris, eik ir savo energiją išliek lauke su grėbliuku ar šluota – praeis įsiūtis ir nuotrauka laikraštyje gražiau atrodys darbo, o ne šmeižiko kontekstu. Gaila, kad skaitytojus teks taip supažindinti su mūsų herojumi – negalime tokių „drąsuolių“ palikti inkognito. Moki, žmogau, nesąmones rašinėti, būk mielas, prisistatyk visiems. Demokratija, viešumas ir nuomonė nėra šmeižto tarnaitė, o nuo tokių dalykų apsikuopsime tik tokiu būdu. Nebaudžiamumas lyg tie Sosnovskio barščiai: iš pradžių nedrąsiai auga pakraščiuose, o pajutę, kad galima ir prieš saulutę pasišildyti, drąsiai sėklas meta darželyje. Paskui nereikia stebėtis, kodėl jų tiek priaugo, kas jų tiek prisėjo po langais.

O, kad taip kokiai savaitei staiga dingų šio amžiaus didieji išradimai: mobilieji telefonai, interneto ryšys! Iš pradžių gal ir kiltų sumaištis, bet pamažu suprastume, kad nieko baisaus neįvyko: dažniau su kaimynu pasilabintume, akis į pavasarėjantį dangų pakeltume ir, garantuotai, pykčio mažiau savyje nešiotume. Ar pastebėjote, kad po koncertų, susitikimų, šventų Mišių žmonės išeina šypsodamiesi, atsipalaidavę. Gyvas žodis, tiesioginis bendravimas visus veikia.

Gaila, kad per skubėjimą, laiko trūkumą pamažu dingsta ryšys ne tik tarp šeimos narių, bet ir giminės. Vis dažniau liūdnai juokaujama, kad dabar giminės susirenka tik per vestuves ir laidotuves, o greitai gali ateiti ir toks metas, kai ir vestuvės, ir laidotuvės bus virtualios – tiesiog kompiuteryje pažiūrėsim, kaip vestuvių ceremonija vyksta ar artimąjį užkasa kapinėse, ir to užteks… Kam be reikalo vargintis… Žinoma, dabar tokios mintys atrodo kaip Mikaldos pranašystės, bet, patikėkit, nebetoli jau tas metas. Svetimėjame didžiuliais tempais.

Paklauskite vaikų, ar jie žino savo senelių, močiučių, promočiučių, prosenelių vardus, ar žino, kur jūsų – tėvų – gimtinė? Retas kuris pasakys. Didžiuojamės išsilavinimu, mokslo žiniomis, bet pamirštame tai, kas svarbiausia, – savo šaknis, nebemokame gyvai bendrauti. Tyrimų duomenimis, kuriuos UNICEF organizacija atliko 29 valstybėse, Lietuvoje tėvai savo vaikams per dieną skiria vidutiniškai apie 7 minutes dėmesio. Gal todėl mūsų atžalos jaučiasi pačios nelaimingiausios iš visų Europos vaikų. Ką galime su vaiku pakalbėti per 7 minutes? O juk tiek daug jis turi ką pasakyti, bet viskas tik kaupiasi, kaupiasi jo mažoje galvelėje, kol vieną dieną lyg vulkanas pratrūksta viešojoje erdvėje ar draugų kompanijoje – bet ne namuose. Mes, vyresnė karta, dar galime pasidžiaugti vasaromis kaime pas senelius. Tai buvo ne tik vasariški malonumai, bet ir pokalbiai su seneliais vakarėjant, pagalba jiems, vaikiški žaidimai su vietiniais kaimo vaikais. O ką matome dabar? Pavakariais būrelius jaunų žmonių, ieškančių susibūrimo vietų mašinų stovėjimo aikštelėse, degalinėse. Nėra ką veikti, niekam jie neįdomūs, o vasara kaime – atgyvena. Kai tu nerūpi artimiesiems, kai tave myli tik feisbuko draugai, tai ir gyveni tame, virtualiajame, pasaulyje.

Taip norėtųsi, kad visi pagaliau įkvėptume gaivaus pavasario oro, paimtume artimuosius už rankos ir nors kartą per savaitę ne 7 minutes pabūtume kartu ir paprastai, bet nuoširdžiai paklaustume: „Kaip gyveni?“ Ir bendrautume vieni su kitais visą dieną. Be telefono, televizoriaus, interneto. O gal pabandome?