Džiaugiuosi galėdama sugrįžti į jaunystės miestą, nors ir nesu rokiškėnė. Prieš dvidešimt šešerius metus teko gyventi ir matyti kitokį Rokiškį. Dar pamenu centrinėje miesto aikštėje augusius didžiulius medžius, suolelius po jais. Per tiek metų viskas pasikeitė, išgražėjo. Smagu vėl sugrįžti, susitikti seniai matytus veidus, pakalbinti buvusius draugus, pažįstamus.
Gyvenimas žavus, kad niekas nestovi vietoje – kažkas išeina, kažkas ateina. Atėjau dirbti, susitikti, bendradarbiauti su jumis, mūsų „Gimtojo Rokiškio“ skaitytojais. Atėjau ne iš niekur – beveik dešimt metų atiduoda savo gimtinės laikraščiui „Kupiškėnų mintys“. Tai buvo ieškojimų, atradimų, sunkaus darbo metai, suteikę neįkainojamas gyvenimo pamokas, neužmirštamus susitikimus ir pokalbius su daugybe skirtingų pašnekovų, kurie žavėjo savo išmintimi, meile gyvenimui, supratimu. Žinoma, žurnalisto darbas – ne tik malonūs pašnekesiai prie kavos puodelio – tai ir liūdnos, konfliktinės situacijos, ir ne vienas išsprūdęs piktas žodis iš pašnekovo lūpų. Vis daugiau ir daugiau tenka sutikti žmonių, kurie jaučiasi pavargę nuo melo, abejingumo, nusivylę. Ne kartą buvo situacijų, kai laikraštis tapo paskutine vieta išsakyti savo nuoskaudas, bandyti atrasti nors menkutį grūdą tiesos. Žinoma, ne iš visų pašnekovų paskui teko išgirsti žodelį „ačiū“. Gal pamiršo pasakyti, o gal tiesiog pagalvojo, kad toks žurnalisto darbas…
Laikraštis – mūsų visų gyvenimo atspindys. Todėl jis toks margas temų įvairove, pašnekovų požiūriu. Sakoma, kad tiesa yra viena, tačiau drįsčiau paprieštarauti. Žmonėms tiesa turi daug atspalvių, variantų. Labai dažnai mes matome tik savo pusę – pusę, kuri yra mums palanki, priimtina. Dažnai skausmas, pyktis ar net neapykanta neleidžia pažvelgti realybei į akis, pripažinti savo klaidas.
Ne kartą susimąsčiau: kam reikalingas laikraštis, kodėl žmonės jį skaito? Tikriausiai todėl, kad visi esame iš prigimties smalsūs. Norisi sužinoti, kaip gyvename, kas gimė, kas jau išėjo Anapilin. Kol tas popieriaus lopinėlis rytais su rajono naujienomis patenka ant skaitytojų stalo, tenka nueiti daug kelių: žurnalistui surinkti medžiagą, viską susisteminti, parašyti, kalbos tvarkytojams ištaisyti klaidas, maketuotojams visą medžiagą pateikti laikraštyje. Taigi, netrumpas tas naujienos kelias iki visų jūsų stalo.
Vis tik gera išgirsti rokiškėną sakant „mūsų laikraštis“. Taip, jis mūsų visų – mes pateikiame žinias, o jūs jas skaitote, vertinate mūsų darbą, operatyvumą. O tai svarbiausia – visuomet turi būti ryšys su skaitytoju, su žmonėmis. Gyvenimas tai ne tik blizgantis miesto centras, puiki pagrindinė gatvė, tai ir atokiausi vienkiemiai su savo gyventojais, jų rūpesčiais ir vargais. Tikiu, kad kiekvienas atsivertęs laikraštį norite surasti žinutę iš savo kaimo, savo gatvės. Tik tada bus bendrystė, bus įdomu skaityti.
Ne kartą teko išgirsti priekaištą, kad spauda dažnai mato tik blogį, juodas spalvas, kad neviešina gerų darbų. Laikraštis – gyvenimo atspindys, todėl kartais ne viskas patinka, kas papuola į spaudą. Rašome apie viską – kas gera ir kas bloga, tačiau ką daryti jeigu tas šaukštas deguto visą statinę medaus sugadina? Ką daryti, jeigu pirmiausiai į vandens paviršių iškyla dumblas, o lelijos pražysta tik kartą per metus? Nors pajuokaujant galima pasakyti, kad ir dumblas yra gera trąša, tik reikia žinoti kaip jį panaudoti. Nereikia bijoti kalbėti apie blogybes, nereikia bijoti kartais ir pasijuokti iš savęs, iš situacijų. Tai lyg žinia, kad esame atviri, nebijome keistis. Niekas neklysta, tačiau ne kiekvienas sugeba pastebėti klaidas, pasimokyti iš jų.
Beje, apie tas trąšas perkeltine prasme, kurios nuspalvina gyvenimą kita spalva. Netrūksta ir mūsų mieste kitaip mąstančių, kitaip besielgiančių. Gerai, kad yra visokių žmonių, tačiau kiekvienas poelgis turi turėti ribas – juolab, jeigu tai liečia kitų žmonių likimus.
Talmudas sako, kad kiekvienas žmogus turi vilkėti apsiaustą su dviem kišenėm. Vienoje kišenėje turėtų būti raštelis su žodžiais: „Aš esu kirminas, ne visai žmogus“, o kitoje kišenėje raštelis, kuriame parašyta: „Visata buvo sukurta man“. O kaip dažnai kišenės viršuje būna tas raštelis su užrašu, kad Visata yra man! Kaip dažnai pamirštame, kad valdžia, postai, galia yra tokie laikini, kad kažkada reikės nusileisti žemyn, susitikti su žmonėmis, kuriuos niekinai, šaipeisi. Tokių „galiūnų“ teko jau ne vieną sutikti, kurie paskui akis sukdavo į šoną. Išminties knygos moko garbingo elgesio – o to labai trūksta dabar.
Mielieji, esate visuomet laukiami ne tik tada, kai atrodo situacija be išeities, bet ir tuomet, kai turite kuo pasidžiaugti, norite padėkoti jums padėjusiems žmonėms. Būkime kartu, bendraukime prie arbatos puodelio, laiškais, skambučiais. Smagu žinoti, kad mus skaito, kad dar ne visi išvyko svetur ieškoti laimės, paskendo juodoje neviltyje. Būkime drauge visuomet – tada ir laikraštis bus įdomus, ir rasite daugiau gerų naujienų.
