Irena VARNIENĖ
Žodis „artimas“ man reiškia savą, patikimą, tą, kuriam galėčiau atlapoti ir duris, ir širdį. Ar neapsigaučiau? Žinau, kad žmones suvienija ta pati profesija, darbas, kartais kaimynystė, tos pačios skaitomos knygos, kūryba, domėjimasis vienu ar kitu dalyku, gamta, panašūs požiūriai, interesai, vertybių suvokimas. Ne vien žmonės, bet ir tautos būna artimos sava istorija, kultūra, galbūt gimininga kalba, parama viena kitai, ypač sunkiais momentais. Ar kiekvienas žmogus nuo paties Dievo yra artimas, vertas gailestingumo ir tokios meilės, kad kitas jį mylėtų kaip patį save? O gal tik prakeiksmo? Todėl rūpi žinoti, kas tu, mano artusis?
Be savo šeimos, vaikų ir anūkų artimu šiandien norėčiau vadinti kiekvieną ukrainietį, ginantį savąją žemę, ir ne tik ją, o ir visą Europą, vakarietišką jos kultūrą, gal net visą pasaulį. Su ukrainiečiais mus riša bendra istorija nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, nuo Algirdaičių ir Gediminaičių dinastijos, nuo karaliaus Mindaugo epochos iki XXI a., riša noras kurti europietišką kultūrą ir gyventi savo žemėje laisviems. Mus sieja tas pats kovų už laisvę laikas. Juk Ukraina apie savo nepriklausomybę paskelbė 1918 m. sausio 22-ąją, o Lietuva – tų pačių metų vasario 16-ąją. Ir Lietuvos, ir Ukrainos kariuomenėms dėl savo laisvės dar keletą metų teko kovoti su okupantais iš Rusijos ir Vokietijos, kol įveikė priešą ir pasiekė, kad pasaulyje būtų pripažinta Jų LAISVĖ. Ir sesė Ukraina, ir Lietuva iškentėjo sovietų okupaciją, jų vykdytą genocidą, tremtis. Ir į ATGIMIMĄ abi valstybės išsiveržė panašiu laiku. Lietuva Nepriklausomybę susigrąžino 1990-ųjų kovo 11-ąją, o Ukraina 1991-ųjų rugpjūčio 24-ąją. Mus sieja istorinė praeitis, troškimas gyventi laisvėje, kultūriniai ryšiai, meninis ir bažnytinis paveldas, ką vis iš naujo atrandame, dalinamės su mums artima sese Ukraina ir turtėjame.
Tiesa, kalba mūsų skiriasi, nors abi šalys priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Tik lietuvių kalba priskiriama baltų kalbų šakai, o ukrainiečių – rytų slavų kalbų grupei. Valstybine ukrainiečių kalba savo gimtojoje šalyje kalba daugiau kaip keturiasdešimt milijonų žmonių. Dėl ilgus metus trūkusių okupacijų ir rusifikavimo politikos keturi procentai Ukrainos gyventojų kalba rusiškai, ypač rytinėje Ukrainos dalyje, bet save vadina ukrainiečiais, o Ukrainą vienintele savo Tėvyne. Tai kodėl ten Rusijos agresorius pradėjo karą? Juk niekas neprašė nuo nieko jo vaduoti. Kodėl per amžius jam vis maža žemės, o gal garbės? Kodėl aštuonerius metus giminingos slavų tautos žmones, savo brolius ir seseris, vaikus, savo artimus, skandina kraujyje, ugnyje, griuvėsiuose ir varge. Prieš ką ir kam naujasis putinų ir lukošenkų karas, pradėtas šių metų vasario 24-ąją? Kodėl Dievo pirštas ir vėl ant Ukrainos? Kodėl tos zigzagais pažymėtos rusų karo mašinos ir lėktuvai sprogdina gyvenamuosius namus, ligonines, vaikų darželius, mokyklas, kultūros objektus – viską, kas papuola jų kelyje? Kodėl XXI a. nušluojami nuo žemės paviršiaus ištisi miestai, griaunama civilizacija, žudomi mažutėliai žmonės: moterys, vaikai, senoliai. Sugriaunami ne vien pastatai, bet ištisi žmonių gyvenimai. Tik budeliai gali nepaisyti humanitarinės pagalbos įstatymų, marinti žmones badu, vandens stygiumi, šalčiu, nežmogiškomis išgyvenimo sąlygomis. Ar tie rūmų barbarai patys pajėgtų aštuonerius metus iškentėti po žeme bunkeriuose, rūsiuose, be vandens, be šilumos, be šviesos, tik su grauduline žvake. Visas pasaulis mato kaip tas zigzagas iškreiptą dviejų teroristų iš Rusijos ir Baltarusijos grobuonišką mentalitetą, jų žiaurų elgesį, melo jūrą, kurioje dešimtmečius skandina ir savo šalį, ir visą pasaulį, parduotą sąžinę, kuri jų pačių, matyt, jau nebegraužia, nes jie jos neturi. Todėl ar gali slaviška rusų tauta būti artima kovojantiems už laisvę ukrainiečiams. Nebent ant pirštų suskaičiuojama jos saujelė, bet ir ji sugrūsta į kalėjimus. Drąsi ukrainiečių tauta išliks po Dievo sparnu, o jos išgyventos pragariškos kančios tuo pačiu vingiuotu žaibu kaip prakeiksmas sugrįš ant mūsų tautoms svetimo Putino bei jo šalininkų galvų.
Ir liaudies išmintis sako, kad „artimas draugas už giminę kartais geresnis“. Todėl didžioji pasaulio dalis nori būti drauge su LAISVĘ ginančia Ukraina ir kuo begalėdama stengiasi padėti ukrainiečiams. O Jiems reikia pagalbos pinigais, transporto priemonėmis, įvairiais karo ginklais, technologijomis, medicinos priemonėmis, vandeniu, maistu – viskuo, kuo tik įmanoma padėti, privaloma tai daryti, kad totalitariniam režimui kaip slibinui būtų nukirstos visos galvos ir pasaulis galėtų gyventi be karų, be prievartos, be melo ir išnaudojimo, kad nė vienam diktatoriui nebešautų į galvą mintis užpulti taikią, dirbančią, kuriančią, auginančią vaikus ir mylinčią savo žemę tautą. Šis karas suvienijo pasaulį: ir Jungtinės Amerikos Valstijos, ir visa Europa, ir net švedai, suomiai, tik dabar panorę stoti į NATO, teikia Ukrainai visokeriopą pagalbą, kaip ir turi elgtis artimi draugai bėdai ištikus.
Mano artime, ar atsakytum, kada verkia vyrai? Daugybė vyrų. Tik esant didžiulio masto katastrofai, kai per akimirką į dulkių ir pelenų stulpą pavirsta tavo namai, dega tavo miestas, gyvenvietė, kai žūsta brangiausi žmonės, kai tą pačią minutę netenki darbo, verslo, saugumo, ramybės, kai kiaurą parą kaukia sirenos ir nebežinai, ko griebtis. Didžiausia laimė, jei dar gyvi tavo šeimos žmonės, jei spėjai saugiai juos evakuoti ir gali ramesnis eiti ginti savo Tėvynės. Verkia nesidangstydami veido tik stiprūs ir atsakingi vyrai, tik drąsūs ir ryžtingi, žinantys, už ką ir kodėl kovoja. Vertybinėmis nuostatomis mums artimi ukrainiečiai visada bus nusipelnę didžiausios pagarbos ir meilės, todėl randa ir ras Lietuvoje saugų prieglobstį.
O gal Tu, mano artusis, esi iš tų, kurie vis dar idealizuoja sovietinius laikus, kurie nesidomi įvykiais Ukrainoje, o tik agresyvios Rusijos propaganda, kurie save vadina neutraliais, kurie „taupo“ sveikatą ir dėl to nesuka galvos. O gal esi tas, kuriam gaila demontuojamų sovietinių laikų paminklų? Ar nereikėjo tai padaryti jau gerokai anksčiau, gal nebūtų užaugusi akmenimis prie Seimo besimėtančių karta, galvojanti tik apie savo naudą. Sovietinių paminklų išmontavimo negalima vadinti vandalizmu, nes žuvusiems pagarba išliks, jų kapai bus prižiūrimi kaip ir kitų mirusiųjų.
Ukrainiečių širdys jau užsigrūdino kovos ugnyje. Įžengus barbarams į Ukrainos žemę, jie visi iš visų pasaulio kampelių ėmė grįžti namo, kad gintų tėvų ir protėvių žemę, kad ją išlaisvintų. Jie, ukrainiečiai, pavyzdys visiems, kaip reikia mylėti savo šalį, nepalikti jos bėdoje, kovoti, tikėti savimi ir pergale. Melskime Dievo pagalbos Jiems ir kad karas neišsiplėstų į kitas valstybes.
