Skirtingai susiklosto žmogaus gyvenimas. Vieni, daug pasiekę ir nuveikę, nueina į užmarštį, o kitiems per savo apsukrumą, nuovokumą, „lipimą per galvas“ pavyksta įsitvirtinti istorijoje, žmonių atmintyje ir net paminkluose. Geriausias pavyzdys – Kristupas Kolumbas, kuris atrado Ameriką. Bet kodėl šis žemynas vadinamas Amerika, o ne Kolumbija? Todėl, kad Amerigas Vespučis buvo protingesnis, greitesnis, pirmasis aprašė atrastą žemyną, sudarė žemėlapius ir taip įtvirtino savo vardą žmonių sąmonėje. Tikras influenceris iš viduramžių.
Bet grįžkime į mūsų kraštus. Šiemet gražus jubiliejus sukanka mūsų žemiečiui Juozui Tūbeliui. Paklauskite gatvėje žmonių, kas buvo tas Tūbelis, kada jis gyveno, ką nuveikė? Atsakymai būtų panašūs į iš „Klausimėlio“ laidos archyvų: „girdėjau, tai toks rašytojas“; „o taip – tai kunigas“; „žinau – Rokiškyje yra mokykla jo vardu.“ Ir taip toliau… Aišku, atsirastų mokinių ir žinovų, kurie pasakytų, kad jis buvo tarpukario Lietuvos ministras pirmininkas, prezidento Antano Smetonos svainis, t. y. jie abu buvo vedę seseris.
Galime didžiuotis, kad mūsų kraštas išaugino tokį žmogų, kuris padarė tiek, kad buvo padėti pagrindai žemės ūkyje, kooperacijoje, įkurtuose susivienijimuose „Lietūkis“, „Pieno centras“, „Maistas“ dar mena ir mūsų laikus. Kada važiuojate pro Obelius, Kazliškį, Pandėlį, Salas ir kitus mūsų rajono miestelius, atkreipkite dėmesį į vienur geriau, kitur prasčiau išlikusius „smetoniškus“ pastatus, kuriuose buvo pieno, sviesto ir bekonų supirkimo punktai.
Lietuvos valdžia ypač rūpinosi švietimo reikalais, visuotinu raštingumu ir pradiniu mokslu. Nes carinės Rusijos draudimas turėti lietuvišką raštą, mokyklas, universitetą, įstūmė lietuvių tautą į mažai mokančių skaityti ir rašyti kraštą. J. Tūbelio dėka Rokiškyje, netoli J. Tumo–Vaižganto gimnazijos, buvo pastatyta nauja, puošni pradžios mokykla, kuri buvo pavadinta jo vardu. Miestelėnai ilgą laiką ją vadino „Tūbeline“, kol neliko senosios kartos ir dabar jau šio vardo nebegirdime. Čia daug metų gyvavo kultūros mokykla, o dabar įsikūręs krašto apsaugos padalinys. Jei bus proga, pasivaikščiokite po šias patalpas ir pajusite didingumo, architektūros polėkio, darbo kokybės elementus, o juk prabėgo daugiau kaip aštuoniasdešimt metų. Toks pat jausmas juntamas ir senuosiuose J. Tumo–Vaižganto gimnazijos rūmuose. Ir dabar pereikite mikrorajone sovietinės statybos mokyklas ir palyginkite kokybę, polėkį, didingumą. Graudu ir liūdna.
Tai buvo neįtikėtino kruopštumo, dalykiškumo, darbingumo žmogus. Dirbdavo nuo ryto iki vakaro, važinėdavo po kraštą ir bendraudavo su ūkininkais ir specialistais, visada išlikdamas kuklus ir paprastas, niekada nelįsdavo į pirmas gretas ir spaudos puslapius. Buvo įvertintas daugelio šalių apdovanojimais, bet nuotraukų su tais ordinais ir medaliais niekas nematė. Jokių turtų nesusikrovė, gyveno kukliai ir paprastai. O juk ministru pirmininku išbuvo nuo 1929 m. iki 1938 m. Tokios atsakingos ir svarbios pareigos nualino J. Tūbelio sveikatą ir 1939 m. jis mirė. Tik mirtis jį išgelbėjo nuo atslenkančių negandų, lagerių ar emigracijos. Prisiminkime, kaip baigė savo gyvenimą A. Smetona, Augustinas Voldemaras ir šimtai bei tūkstančiai politikų, kariškių, kunigų, ūkininkų ar mokytojų.
Ką padarė atėję „išvaduotojai“ ir vietiniai kolaborantai su jo gimtine Ilgalaukių kaime? Norėdami ištrinti jo vardą iš žmonių atminties, pastatė fermą ir penkiasdešimt metų statė įsivaizduojamą komunizmą. Tik kas iš to išėjo, mes tai matėme ir patyrėme. O J. Tūbelis išliko, išliko jo atmintis, jo nuveiktų darbų įdirbis tęsiamas ir šiandien. Atkūrus Nepriklausomybę, iš JAV į Lietuvą, Rokiškį, pas gimines atvykdavo dukra Marija ir anūkas Peteris. Kaune ir Panemunėlyje yra jo vardu pavadintos gatvės, Rokiškyje – J. Tūbelio progimnazija. Kukloka. Taip, bet ir jis pats toks kuklus buvo. Svarbiausia, kad jo vardas būtų perduodamas jaunajai kartai ir vyktų nenutrūkstamas tęstinumas, įsisąmoninant garbingiausius istorijos įvykius.
