Anksčiau niekada nevertindavau pabėgimo nuo gyvenimo problemų, žmonių ir darbo. Kelionės ilsėtis, pagulėti prie žydro baseino su „Pina Colada“ kokteiliu, kuriame įmerktas ananaso lapas, atrodė kaip laiko švaistymas. Kam visa tai reikalinga? Argi žmonės taip pavargsta nuo visko? Visgi dabar, šiuo metu, man tai atrodo ypač gera idėja. Kaip ten sako, metai, matyt, daro savo? Pavargau nuo žmonių ir visokių nesąmonių ne tik savo gyvenime, bet ir aplinkui. Išvykęs fotografuoti motokroso į Italiją pamiršau visas savo bėdas, gyvenimo rūpesčius ir sprendimus, kurie manęs laukia vos sugrįžus. Kaip gera sėdėti apsuptyje žmonių iš viso pasaulio ir tiesiog egzistuoti. Motokroso fotografavimas man lyg hobis, to nepavadinčiau darbu, tad ten, Italijoje, Cingoli trasoje, galvoje sukosi tik mintys, kuriame gi posūkyje geriau išeitų nufotografuoti skriejančius motociklus. Norėčiau taip gyventi. Kad ir kaip gaila, tenka grįžti į realybę. Beje, gan juokingai atrodėme grįžinėdami iš Italijos, kai kemperyje sėdėjome su šortais ir marškinėliais, nes mėgavomės 28 laipsnių šiluma, o Lenkijoje naktį išlipome esant -1 šalčio. Į mus, taip apsirengusius, degalinės operatorius gana keistai žiūrėjo…
O grįžus – pyst, ir prasidėjo. Jei tiksliau, prasidėjo dar kiek anksčiau, bet, matyt, tai buvo bandymas, kaip į visa tai reaguos Lietuva. Prasidėjo grasinimai įvairioms instancijoms iš, kaip sako Lietuvos policija, prorusiškų kanalų. Kai prieš keletą savaičių buvo išsiųsti laiškai Lietuvos autobusų stotims, tai atrodė galbūt lyg pokštas, deja, panašu, visa tai tęsis. Atsimenate, kai spauda kiekvieną dieną pranešinėjo koronaviruso skaičius? Tai dabar kiekvieną dieną pranešinėja apie naujus grasinimus įvairioms įstaigoms. Kiek tai tęsis? Neaišku, bet, manau, tai tik pirmoji banga iš prorusiškų jėgų norint sukelti paniką Baltijos šalyse. Nors tai atrodo kaip kvaili grasinimai, bet negali žinoti, kada tai bus nebe grasinimai. Puikų pavyzdį turime visai šalia, kai vienam dundukui įsireikė įrodyti savo tiesas, nors niekas tuo netikėjo. Šiuo metu suaktyvėjęs karas kiek tolėliau nuo mūsų taip pat kelia įvairių emocijų. Tiesa, galime įžvelgti ir pliusų šitoje situacijoje. Ne, ne dėl mokinių, kuriems vienas džiaugsmas (ne visiems, aišku) nusimuilinti nuo pamokų, bet dėl to, kad atkreipsime didesnį dėmesį į kibernetinį saugumą, toliau pasakosime apie melagienas ir kaip jų išvengti, na, o mokymo įstaigos galbūt pagaliau įsirengs daugiau stebėjimo kamerų, kas padės kovoti su viena dar viena problema Lietuvoje – rūkymu ir narkotikais mokyklose.
Ir iš tikrųjų, kai pagalvoji, kaip arti esame prie pasaulinio karo? Ar dar prieš gerus 10 metų mes galėjome pagalvoti, kad taip nutiks? Ko laukti dabar? Šiaurės Korėjos invazijos į Pietų Korėją? Nors stipriai tikėjau, kad to negalėtų būti. Visgi kuo toliau, tuo labiau nebesu tuo tikras. Dar visai nesenai kino filmų salėse sukosi filmas „Oppenheimer“. Tai pasakojimas apie amerikiečių fiziką J. Robertą Openheimerį, vadovavusį atominės bombos kūrimo programoje „Manheteno projektas“. Išties epinis, neapsakomai gerai sukurtas filmas, kuris priverčia susimąstyti apie žmogaus sukurtą griaunamąją galią. Ką jau kalbėti apie dabartines, naujas technologijas ir naujus mums dar nežinomus ginklus. Albertas Einšteinas kažkada pasakė: „Aš nežinau, su kokiais ginklais žmonija kovos trečiajame pasauliniame kare, bet ketvirtasis pasaulis karas bus kovojamas su šakomis ir akmenimis.“ Reikia tikėtis, kad viso to išvengsime…
