Kai kampuose neramiai ima krebždėti vorai, ausdami įmantrius nėrinius, kai tamsiomis naktimis dangaus žvaigždynai priartėja prie žemės, o soduose bumbsi krisdami obuoliai, supranti – atėjo ruduo. Kaip visada – per greitai. Dar tiesi ranką į vasarą, nes taip nesinori paleist to buvusio nerūpestingumo, bet kita ranka iš spintos trauki šiltesnį megztuką – rudens rytais žvarbu.
Ir lieka dar vieni vasaros prisiminimai – apie išvykas, keliones, maudynes, nuotykius, dideles ir mažas šventes. O jų šiemet vasarą mūsų krašte, atrodo, buvo kaip niekad daug. Gal toks tik įspūdis po dviejų metų priverstinio santūrumo? Lyg džinas iš butelio rajone pasklido bendruomenių susibūrimai, atlaidai, mugės ir kermošiai, festivaliai ir koncertai – kartais per vieną savaitgalį keletas. „Gimtasis…“ vos spėjo suktis, bet stengėsi visur sudalyvauti, pasidžiaugti, aprašyti, paminėti, nes taip elgiasi ištikimi draugai.
Girdim įvairias nuomones dėl švenčių ir renginių gausos, virstančios tikru ištvermės maratonu. Rokiškio meras suskaičiavo, kad pernai, nežiūrint visų pandeminių ribojimų, rajone per metus įvyko ne vienas šimtas renginių. Ar tiek reikia? Tai priklauso nuo požiūrio – turbūt ne visų, bet… Juk renginiai išsibarstę po visą rajoną, po įvairias bendruomenes, kurių turime daug ir kiekviena nori turėti bent po vieną unikalią savo šventę, nes tai jas vienija, lipdo, skatina bendrystę. Dažnai jos jungiamos su atlaidais, į kuriuos suvažiuoja čia nebegyvenantys kraštiečiai – tokia sena gera tradicija. Ir kas gali teigti, kad bendruomenėms tokių švenčių nereikia? Aišku, yra išimčių, kai net šventės bendruomenių nesuvienija ir staiga kažkur miestelyje atsiranda dvi konkuruojančios kalėdinės eglutės su skirtingų pramogų koncepcija ar senas tradicijas turintį miestelio renginį bando užgožti naujas, kurį (matyt, kaip keršto planą) sugalvoja atskilusi ir nepatenkinta bendruomenės dalis. Visko būna, bet tai – išimtys.
Vis dėlto – kiek iš tų šimtų renginių galėtumėte bent išvardinti? Bandžiau, bet net dešimtadalio nesuskaičiavau. Daugelis renginių – savai siaurai auditorijai, gal tik pliusiukui parašius projektą. Bet laisvoj rinkoj kas gali tai uždrausti? O renginių srautui ir finansiniam apetitui suvaldyti savivaldybė, laimei, pakišo rėtį – atsijojo vertingiausius, sudarė prioritetinių renginių sąrašą ir tik jie remiami mokesčių mokėtojų pinigais.
Nežiūrint šen bei ten sklindančio skeptiško požiūrio, šventiniai akordai, įgavę sodrių rudeniškų spalvų, tebeskamba. Ruduo – ne tik rugsėjo 1-oji, kai Rokiškis atgyja, o gatvėse pasklinda tiek daug gražaus jaunimo. Ir ne tik bulviakasis, vasaros derliaus skaičiavimas, purpuro ir aukso spalvom besipuošiantys medžiai, sparčiai trumpėjančios dienos, prasidedantys įkyrūs lietūs ir nerimą keliančio šildymo sezono pradžia.
Rudenį švenčiam Rokiškio miesto gimtadienį. Šiemet – 523-iąjį. Dar laukia šventė Lailūnų kaime „Po darbelių – po darbų“, dar švęsime tradicinę „Obelinę, „Kuc kuc Kamajuos“. O ką tik atšventėme keturis jubiliejus Lašuose, solidžiausias iš jų – kaimo 455-ąsis gimtadienis. Šeštadienį sveikinome Rokiškio dekaną, mūsų krašto garbės pilietį kunigą Eimantą Noviką, sulaukusį 50-ojo gimtadienio, sekmadienį Ragelių kaime šurmuliavo „Grušninė“.
O rugsėjo 7-ąją savo gimtadienį švenčia „Gimtasis Rokiškis“. 78-ąjį – tiek metų jau tarnaujame Rokiškio kraštui. Kartais pasipykstam, kartais pasibaram, kartais pasidžiaugiam. Gyvenime turi būti daug spalvų. Bet visuomet esame dėkingi Jums, mūsų mieli skaitytojai. Už kritiką, pastabumą, žingeidumą, už padiktuotas temas. Už tai, kad esate pilietiški, bendruomeniški ir Jums ne tas pats, kas vyksta aplinkui, koks yra ir koks bus mūsų kraštas.
