Vaizdai ir įvaizdžiai

Eligijus DAUGNORA

Pavasarį visko gausėja ir viskas atrodo nauja. Naujais lapais puošiasi nauji medžiai, dygsta nauji pomidorų daigai ir visokios salotos beigi petražolės, tuoj ir pernykštes bulves užkasinėsim, su viltim sulaukti naujų. Net vietinė valdžia, ir ta šiemet nauja. Gal ne tokia nauja, veidai bei vardai pažįstami, bet kai spaudoje paskaitai interviu su naujais pažįstamais valdžios žmonėmis, tai jie ima ir kartais atsiskleidžia iš nematytos pusės. Tokie panašesni į žmones, ne į valdžios sraigtelius.

Abejoju, ar čia kokių įvaizdžio formuotojų darbo rezultatas, nes jiems mokėti tektų nemažus pinigus, gal greičiau žurnalistai pasistengė. Norėjau rinkimų įkarštyje parašyti apie tai, kad mūsiškiams kandidatams labai praverstų tų įvaizdžio formuotojų paslaugos, bet negalima buvo – per kvailą galvą ir gaudydamas nors kokią galimybę bedarbiui gauti eurą kitą, buvau įsikinkęs į rinkimų komisijos darbą. Įdomi, beje, buvo patirtis, bet atėmusi galimybę viešiau paanalizuoti politikos teatrą. Neanalizuosiu ir dabar, bet patarimą vieną kitą ateityje galėčiau duoti. Tai liudija ir gausėjantys valdžios koridoriuose pažįstami iš teatro spektaklių veidai. Tie, kurie daugiau sukiojasi scenose ar teatro užkulisiuose, geriau išmano, kaip kuriami vaizdai ir įvaizdžiai. Jie ne tik aiškiau artikuliuoja kalbėdami, bet ir moka atsistoti taip, kad veidas būtų tinkamai apšviestas. Ir čia aš ne tik apie teatro prožektorius.

Man, ir turbūt ne tik man, patinka, kai žmonės dainuoja, groja, vaidina, augina bijūnus ir pomidorus, skaito knygas ir naršo internete. Net kai pademonstruoja tatuiruotę, tik nusišaipau iš nekaltos tuštybės pasirodyti ir pasigirti. O gal ne tik pasigirti. Kaip režisierius puikiai žinau, jog žmogus dažnai giriasi norėdamas kažką nuslėpti, nukreipti pokalbio temą nuo nepatogių dalykų. Ne ne, tikrai nieko konkretaus neturiu omeny.

Tik atsargiai norėjau perspėti, jog kruopščiai kuriamas įvaizdis gali kartais atsisukti prieš savo savininką. Teatre taip būna, kad žmogus gauna tik vieno plano (pavyzdžiui, linksmų senukų, lyriškų meilužių, herojų ir pan.) vaidmenis. Vienas draugas, pamenu, talentingas komikas, gavo pirmą tragišką vaidmenį, tai išėjęs iš scenos vos neverkė: „Aš taip rimtai, o jie juokiasi!“ Bet čia teatre. O gyvenime taip nebūna. Gyvenime režisierius nusprendžia, jog gali dirbti bet ką, net prekes į lentynas dėlioti, telefonu net susitaria dėl įdarbinimo pokalbio, bet kai pasirodo nusiteikęs pokalbiui – „Oi, mes jau nieko nebeieškom…“ Betgi tikrai – žmogus, išvydęs pažįstamą veidą prekes į lentynas dėliojantį, gali pasimesti, užmiršti ko atėjęs ir t. t.

O štai mano atmintis bjauri. Beveik neįmanoma būna ką nors pamiršti. Puikiai prisimenu vieną fotoreportažą socialiniame tinkle iš laikų dar prieš oficialią rinkiminės agitacijos pradžią, kaip meras kačiuką iš medžio iškėlinėjo. Jei visi tokią bjaurią atmintį turėtų, kaskart katukui medyje sukniaukus būtų skambinama merui. Bet ką aš čia. Tai juk priešrinkiminiai agitaciniai įvaizdžiai. Po rinkimų mes visi kitokie. Žmogiškesni. Paprastesni. Pavasariškesni.