Kaip buvęs žvalgas tapo pirmininku
Kol Palmira ant stalo dėliojo tai kavos puodelius, tai medų, tai pyragą, apie gyvenimą kalbėjomės su Alfonsu. Žmona kilusi nuo Lukštų, o jis – iš Moškėnų. Nors metų našta šiek tiek palenkė Alfonso pečius, o vaikšto pasiramsčiuodamas lazdele, tačiau išliko aukštas, tvirto stoto vyras. Pasirodo, jaunystėje jo ūgis siekė 191 cm, todėl tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje nuolat stovėdavo pirmose eilėse, priekyje. Jo jaunystės laikais karinė tarnyba trukdavo net trejus metus, tad Ukrainoje, Dnepropetrovske, jis išbuvo 1955–1958 m. Širdis tuo metu buvo laisva. „Tarnavau pėstininkų divizijos artilerijos pulke žvalgu, gavau seržanto laipsnį“, – pasakoja Alfonsas. Čia pat jo žodžius šmaikščiai pertraukia žmona: „Taip taip, žvalgyba… Nieko nuo jo nepadėsi, viską pamatys…“
Į kariuomenę jis pateko iškart po veterinarijos mokslų Salų žemės ūkio technikume. Kai grįžo į Rokiškio rajoną, buvo paskirtas dirbti į „Pergalės“ kolūkį. Valdžia pamačiusi, kad jaunuoliui puikiai sekasi, pasiuntė į Dotnuvą, į „metinę vadovaujančių kadrų rengimo mokyklą“, mat tuo laiku kolūkiams trūko pirmininkų. 1962 m. ją baigęs, tapo „Lukštų“ kolūkio pirmininku.
„Taip atradau Palmutę“
Nors abu buvo jauni, tačiau jųdviejų pažintis ir draugystė prasidėjo ne šokių salėje. Iš dalies tai būtų galima pavadinti netgi tarnybiniu romanu. Šiais laikais seniūnijų ir, tarkime, žemės ūkio bendrovių veikla atskirta, o tuomet analogiškai apylinkės ir kolūkiai turėjo bendrų sąsajų, todėl vykdavo bendri posėdžiai. Palmira dirbo apylinkėje, o jos būsimas vyras vadovavo „Lukštų“ kolūkiui. Būtent per posėdžius ir susitikdavo jų žvilgsniai. „Taip atradau Palmutę“, – sako vyras ir prisipažįsta – šokių nelabai mėgdavo, o po koncertų kaimo kultūros namuose Palmiros nelydėdavo, namo ji sugrįždavo jaunimo būryje.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
