– Tavo vardas lyg ir įpareigoja. Kodėl juo pavadino? Spėju, pati nieko ir nebijai. Ar klystu? Ką beprotiškai drąsaus esi padariusi, kuo galėtum pasidalinti viešai?
– Taip, vardas tikrai labai daug kam atrodo keistas, bet kartu įpareigojantis. Kur bebūčiau, jei tik reikia kažką pasakyti ar padaryti, visuomet esu kviečiama pirma, nes, suprask, privalau būti drąsiausia. Tai vyksta nuo mažų dienų. Todėl visą laiką esu pasiruošusi eiti pirma, ir tai nebetrikdo. O tokį vardą sugalvojo mano vyresnis brolis Artūras. Tai jis mamos išprašė man šitą vardą. Drąsių poelgių per gyvenimą daug buvę. Tiesiog kiekvieną kartą, jei nedrąsu, pati sau sakau: „Drąsute, nebijok, tau negalima.“ Po kiek laiko pagalvoju – kaip tai padariau, pačiai galvoje netelpa. Turiu aukščio baimę ir dažnai save išbandau. Kartą, kai atostogavome Turkijoje, pakilome į labai aukštą kalną, kuris turi ilgą skardį. Aš viena sugebėjau prieiti iki pat krašto ir iš viršaus pažiūrėti į apačioje esantį miestą. Tai buvo vienas iš beprotiškų poelgių.
– „Ji labai gerai „Malyše“ vadino. Ir kitur įdomi“, – režisieriaus žodžiai apie Tave. Niekada nenorėjai stoti į aktorystę? Koks vaidmuo pačiai labiausiai įsiminė ir koks vaidmuo labiausiai atskleistų Tave? Pasakyk, padėk būsimam režisieriui.
– Teatras mane žavėjo nuo pat vaikystės. Pamenu, kai buvau maža, sekmadieniais 11 valandą ryte per televiziją rodydavo lietuviškus spektaklius. Tuo metu manęs niekas negalėdavo trukdyti. Tėvai žinojo mano silpnybę ir palikdavo ramybėj, tai būdavo mano valanda. Mokėjau tekstus, įdomias frazes, pažinau daugybę aktorių. Buvau ir esu kaimo vaikas, todėl tuo metu aktorystė man atrodė neįgyvendinama svajonė.
Silvijos vaidmuo spektaklyje „Malyš“ – vienas įsimintiniausių. Nes tikrai buvo didelis iššūkis suvaidinti paauglę mergaitę, kai tau gerokai daugiau metų. Dar man labai stiprų įspūdį paliko Mortos vaidmuo spektaklyje „Mindaugas“. Na, žinoma, ir vienas naujausių Ilzitės vaidmuo spektaklyje „Gerai arba nieko“ įmetė į visiškai kitokią mane. Todėl labai įdomu buvo save išbandyti ir man pavyko, nes už šį vaidmenį gavau „Ryškiausios moters vaidmens“ nominaciją festivalyje „Tegyvuoja teatras“.
Ką norėčiau suvaidint? Visada sakau, aš nesu tiek stipri, kad galėčiau būti silpna, todėl manau, kad mano charakterį geriausiai atskleistų Žanos Dark arba Emilijos Pliaterytės vaidmuo. Tik gaila, jau išaugau iš šių personažų amžiaus.
– Papasakok apie muzikinį spektaklį „Daug norėsi – mažai turėsi“(„Katės“), kurį sukūrei Juodupės gimnazijoje. Atrodo nerealu mažoje miestelio gimnazijoje sukurti miuziklą, be talentingų vaikų dar tiek visko reikia. Kaip jums pavyko tapti „Metų proveržiu“? Kas už jus „sirgo“, kitaip prisidėjo? Kas pirmieji šiltus ar kitokius žodžius sakė? Kur ir kada vėl rodysit?
– Mano muzikinis spektaklis „Daug norėsi – mažai turėsi“ – tai kažkas nuostabaus. Kai po aštuonerių metų pertraukos grįžau į gimnaziją, galvojau, vaikai jau kiti. Tie, kuriuos palikau dar mažus, jau dideli, turi savo veiklas, maži manęs nepažįsta. Jaudinausi, jaučiausi truputį pasimetusi, ką reikės daryt. Tačiau nerimas praėjo, kai pamačiau, kokie geri, talentingi, darbštūs vaikai susirinko. Kad ir nebuvau Lietuvoje, per nuotolį stebėjau jų veiklą ir gerai žinojau, jog jie puikūs dainininkai. Todėl sumąsčiau išnaudoti jų talentus, kol dar mokosi mūsų gimnazijoje. Pasikviečiau muzikos mokytoją Aureliją Trasykę, choreografijos mokytoją Aušrą Skruodienę ir garsistą Audrių Kublicką. Sakau – „darom kažką didelio ir gražaus, be jūsų aš viena nepadarysiu, o su jumis viskas gali gautis“. Ir jie sutiko. Abiem rankom sutiko. Jų darbas – tikrai labai didelis indėlis į šį spektaklį. Dirbom, tarėmės ne tik dienom, bet ir naktim. Pradžioj net nežinojau, ką darysiu, jokio scenarijaus neturėjau. Bet kažkaip užkliuvo daina „Memory“. Tuomet ir kilo mintis hiperbolizuoti pasakojimą per kates. Tiesa, tai neturi nieko bendra su žinomu miuziklu „Katės“.
Kai vaikai skaitė scenarijų, mėgavausi jų emocijomis, o jie mėgavosi kiekviena fraze. Scenarijų rašiau galvodama apie kiekvieno charakterį. Todėl ir vaidino jį su didžiausiu malonumu, gal todėl ir gavosi puikiai.
Iki „Metų proveržio“ už šį miuziklą „VibeLift 2024“ iš 120 Lietuvos jaunimo projektų mes užėmėme garbingą antrąją vietą ir apdovanojimą pasiėmėme Kauno „Žalgirio“ arenoje, kuri buvo pilnutėlė žiūrovų. Tai didžiulė garbė. Juk mes tik naujokai. O „Metų proveržį“ gavome pelnytai, nes po spektaklio tiek Juodupėje, Pandėlyje, Rokiškyje girdėjome tik gerus ir gražius atsiliepimus, sveikinimus ir linkėjimus. Manau, mūsų žiūrovas ir įvertino. Apie spektaklio ateitį šiandien dar sunku kalbėti. Yra planų, bet dar nesakysiu.
Daugiau „Gimtajame…“
