Agluonos bazilika – Latgalos baroko perlas
Pirmasis objektas Latvijoje – Agluonos bazilika. Kuo ji įžymi?
1697 m. dvaro savininkai Eva Justina ir Dadzibogas Šostovickiai pakvietė Vilniaus domininkonus įkurti Agluonoje vienuolyną bei parapinę mokyklą. Dvarininkai Agluonos vienuoliams padovanojo žemės, įsipareigojo pastatyti bažnyčią, vienuolyną, taip pat užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas dvylikai tėvų domininkonų. Šioje miškingoje vietoje 1700 m. pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Kodėl būtent čia? Pasak mus po šventovę vedžiojusio vietinio gido Kristupo, egzistuoja trys paaiškinimai. Vienas jų – vietiniai gyventojai šią vietą laikė šventa. Antras – netoli Agluonos su dviem sūnumis buvo nužudytas ir palaidotas Lietuvos kunigaikštis Mindaugas, būtent jų garbei ir pastatyta bažnyčia. Trečias – šioje vietoje apsireiškė Dievo Motina Marija.
Bažnyčia veikė ir sovietiniais metais, tačiau čia plūstantiems piligrimams būdavo sukuriamos įvairios kliūtys, kad jie negalėtų atvykti į Agluoną: buvo liepta užkasti šventąjį šaltinėlį, švenčių metu ribojamas autobusų ir taksi eismas. Nepaisant draudimų ir persekiojimų, rugpjūčio 15 d. būdavo švenčiama Dievo Motinos Dangun ėmimo iškilmė.
1980 m., pažymint bažnyčios 200 metų jubiliejų, popiežius Jonas Paulius II jai suteikė mažosios bazilikos – „Basilica minoris“ – titulą, o 1993 m. rugsėjo 9 d. čia jis ir apsilankė. Šių metų rugsėjo mėnesį bazilikoje svečiuosis dabartinis popiežius Pranciškus.
Gaubia niūri paslaptis
Paliekame didžiausią katalikų šventovę Latvijoje, kasmet per Žolinę pritraukiančią daugiau nei 70 tūkst. maldininkų iš viso pasaulio, ir traukiame prie priešingybės – Velnio ežero. Tokį pavadinimą jis įgijo dėl savitos priežasties, mat į jį išsiskiria metano dujų, todėl čia nesiveisia gyvybė. Į jį neįteka ir iš jo neišteka nė vienas upeliukas. Iš tiesų 8 m gylio taisyklingo ovalo formos ežeras atrodo tarsi apmiręs – tamsiame vandenyje net prie pat kranto nematyti jokių augaliukų, nepajutome nė vieno vandens krustelėjimo. Aukštų medžių apsuptą ežerą gaubia ramybė ir paslaptis. Šis turistinis objektas pritaikytas lankytojams – įrengti priėjimo takai, apžvalgos aikštelė.
Duonos muziejuje – smagios emocijos ir iškilmės skrandžiui
Pietų metas, tad pačiu laiku pakliūvame į privatų Duonos muziejų. Mūsų gausi kompanija kviečiama prie stalo. Ant jo – šaltibarščiai, atskirai patiekiama grietinė, varškė, virtos karštos bulvės, grybų padažas, krienų skonio rauginti agurkai, rūkyti lašinukai, medus, saldžiu padažu pagardintos bandelės su varške, moliniuose ąsočiuose garuoja arbata. Paskui vaišinamės 48 laipsnių stiprumo naminuke, vadinama „šmakovka“. Gidas išduoda, kad tokie pietūs mums kainavo po 12 Eur.
Šeimininkė Vija ir jos anūkė Zanytė pasakoja apie duonos kelią nuo javų lauko iki mūsų stalo, apie žemdirbystės įrankius, senuosius papročius, duonos rūšis. Taigi duona kvepiančiame pastate praleidę daugiau nei dvi valandas, traukiame į netoliese esantį Kristaus Karaliaus kalną.
Sapnas virto realybe
Išvydus Kristaus Karaliaus kalną sunku patikėti, kad iki 2006 m. ši kalvota vietovė buvo miškinga, pelkėta, be kelių. Dabar čia įveistas parkas, pastatyta begalė medinių skulptūrų bibline tematika. Matyti, kad daugelį jų kūrė vieno meistro rankos. Tarp kalvų iškasti mažesni ir didesni tvenkiniai. Ant vienos iš jų – visų konfesijų tikintiesiems skirta medinė bažnyčia.
Vos pradėjome klausytis kelionėje mus lydėjusio rokiškėno gido Evaldo trumpų pasakojimų apie skulptūras, prie mūsų priėjo netoliese besidarbavusi moteris. „Atėjau pasisveikinti. Taip priimta. Šiandien vyksta aplinkos tvarkymo talka. Mūsų tikslas – dėkoti Dievui ir džiuginti žmones. Išgyvename tik iš piniginių aukų ir savanoriško darbo. Tai Dievo planas ir mes jį vykdome“, – sakė moteris. Ji pažadėjo mums atrakinti bažnyčią, jei mūsų ketinimai rimti. Mat bažnyčia, anot jos, „ne apžiūrėjimui skirta“, o pabuvimui kartu su Dievu. Susitariame susitikti bažnyčioje po 20 min. Per šį laiką paskubomis apsukame ratą, apžiūrėdami tik, mūsų manymu, įspūdingiausias skulptūras, netikėčiausias kūrinius. Akį traukia šviesus Angelų skulptūrų kalnelis, Nojaus laivelis, ant tiltelio į tvenkinį įsikūręs Jonas Krikštytojas. Pačios įspūdingiausios skulptūros – masyvios, aukštos. Gidas Evaldas tarsteli, kad nuo paskutinio jo apsilankymo parke praėjo tik savaitė, o jau pastatytos penkios naujos skulptūros.
Atokiau nuo skulptūrų esančioje teritorijoje, gaudžiant motoriniams pjūklams, pavyksta susitikti ir pasikalbėti su Eriksu – skulptūrų, dešimties knygų autoriumi, dailininku, muzikos kūrėju. Jo rankomis sukurtos 375 skulptūros. Šalia būsimų jų ruošinių patogiai kėdėje įsikūręs lengvai bendraujantis Eriksas paklaustas, kaip kilo mintis sukurti tokį parką, prisipažino17 metų skraidęs viršgarsinais lėktuvais, jam triskart teko būti prie mirties slenksčio. Pirmajame parke jis sukūrė latvių epo herojaus Lačplėsio ir dar tris skulptūras religine tematika. Vėliau likimas suvedė su 22 metų šios žemės savininku verslininku Janiu. Būtent Janis ir pajutęs, kad šią žemę reikia skirti Dievo garbinimui. Taigi abu vyrai suvienijo jėgas. Eriksas sakė susapnavęs parko idėją, jam smagu, kad žmonės lanko šią vietą, domisi.
Eriksas patikino, kad jie negauna lėšų nei Europos Sąjungos struktūrinių fondų, nei iš valdžios – parkas ir kalnas išlaikomi iš aukų. Tačiau ilgai kalbėtis nėra kada – skubinamės į kalvos viršuje esančią bažnyčią. Joje natūralios medienos sienų fone tarsi spindi baltos Kristaus, angelų skulptūros. Bažnyčia papuošta minimaliai. Joje pabūname neilgai, tik tiek, kiek užtrunka sukalbėti rožinio paslaptį.
Toks rimties ir susikaupimo momentas šioje kelionėje jau ne pirmas: prieš kelionę dalyvauta šv. Mišiose Kamajų bažnyčioje; klebonas Andrius Šukys pakeliui į Latviją priminė, kaip kalbėti rožinį; melstasi Agluonos bazilikos prieigose.
Paklaidžiojus po kalną, pabuvus bažnytėlėje daugumai grupės narių nekyla abejonių – reikia paaukoti. Aukų dėžučių galima rasti visame kalne.
Žavinga atrakcija
Mūsų maršrutas tęsiasi į Preilių miestą. Jis nuo Kristaus Karaliaus kalno nutolęs 27 km. Jame tebėra dvaro griuvėsiai, angliško stiliaus parkas. Nedideliame pieno kombinate gaminami varškės ledai, kurių įsigyti galima dvaro parke. Tačiau kelionės tikslas – lėlių muziejus. Įtariame, kad laukia geros emocijos („Bet kur mūsų neveš.“), tačiau iš gido išgirdę, kad viena ten pagaminta lėlė kainuoja 200 ir daugiau eurų, suabejojame, ar kada nors ją pirktume. Ne todėl, kad per brangu, o todėl, jog beprasmiška mesti pinigus į balą.
Sugriūvame į patalpą, kuri mūsų grupei ankštoka. Čia, vitrinose, lėlių karalystė. Į mus žvelgia išgalvoti, mistiniai ir realūs personažai: ragana-baikerė, žmonių pavidalus įgijusios šachmatų figūros, deivė Jūratė, kurios apsiaustas driekiasi iki gintarinės pilies. Vienoje vitrinoje draugiškai susibūrė garsius latvių kompozitorius Raimundą Paulą, aktorių Čarlį Čapliną, komiką Rovaną Atkinsoną (poną Byną), taip pat garsius filmų personažus vaizduojančios lėlės. Kai kas ir išankstinę nuomonę pakeitė – tokią lėlę pirktų, nes tai yra meno kūrinys.
Didžiausias šurmulys kyla, kai iš persirengimo kambarių vienas po kito pasirodo karaliaus dvaro personažai – jaunikaitis ir skrybėlėtos ponios spalvingomis pūstomis suknelėmis. Kai kurias sunku atpažinti, nes perukai labai pakeičia išvaizdą. Prasideda fotosesija. Įsiamžinti galima ne tik improvizuotoje dvaro aplinkoje, bet ir prie miniatiūrinių pilių.
Atokvėpis
Paskutinė stotelė – Daugpilis. Atokvėpis. Kai kas įsigeidžia ledų. Įspūdžių tiek daug, kad prekybos centre žvilgtelim tik į vieną kitą kainą ar prekę. Nusprendžiam – pas mus agurkai pigesni 20 ct, tačiau į Daugpilį vertėtų grįžti dėl įvairaus suknelių ir palaidinių pasirinkimo, kokio Lietuvoje nerasi.
Belaukiant, kol visi susirinks, populiariausiu fotografavimo objektu tapo našlaitėmis pražydęs Daugpilio miesto herbas.
Kelionė po Latgalos regioną truko neilgai: iš Kamajų išvykome 7 val., o grįžome prieš 20 val. Ekskursijos, edukacinė programa, pietūs kainavo 30 Eur.
