– Neslėpsiu, kad, prieš rašydama klausimus, peržvelgiau Jūsų biografiją. Tik štai, iš kurio krašto esate kilęs, taip ir nesužinojau. Ką vadinate savo gimtine?
– Gimiau ir užaugau Pasvalyje, todėl „gimtine“ laikau šį kraštą, o šiuo metu mano namai – Rokiškis ir Panevėžys.
– Įstojote į teisės studijas iš karto po atestato gavimo?
– Taip. Gimnaziją baigiau gerais pažymiais, tad nebuvo problemų įstoti į norimą studijų programą.
– Ar buvo kitų pasirinkimų, be teisės?
– Teisės studijas pasirinkau kryptingai ir nuosekliai. Dar mokykloje susidūrus su teisės pagrindais, ši sritis mane sužavėjo.
– Kai pradėjote studijuoti, kaip įsivaizdavote, kokį teisinį darbą galėtumėte dirbti? Ar vizija, įsivaizduojant save su teisėjo mantija, jau tada aplankydavo?
– Siekis tapti teisėju, kaip vienas svarbiausių mano gyvenimo tikslų, susiformavo pradėjus teisės studijas ir suvokus teisinės sistemos sudėtingumą. Tuo metu pradėjau suprasti, kad teisėjas, priimdamas galutinį sprendimą byloje, ne tik išsprendžia civilinį ginčą ar asmens patraukimo atsakomybėn klausimą, bet ir geba profesionaliai valdyti teisinius instrumentus ir išmanyti sudėtingą teisinę sistemą. Tai mane, kaip studentą, labiausiai žavėjo ir tokio profesionalumo savo veikloje siekiu iki šiol, keldamas kvalifikaciją įvairiuose mokymuose, vykdydamas mokslinę veiklą ir pan.
– Kokia Jūsų nuomonė apie teisės pažeidimus buvo tada, kai buvote šiaip „pacaniokas“ – eilinis paauglys? Aš šis požiūris, bėgant metams, keitėsi?
– Paauglystėje nedariau jokių teisės pažeidimų, nes intensyviai mokiausi, dalyvavau įvairiose užklasinėse veiklose, todėl nebuvo laiko apie tai net pagalvoti. Be to, ir šeimos aplinkoje diegiamas tinkamas vertybinis ir kritinis požiūris neleido elgtis neteisėtai ar amoraliai. O dabar kai einu teisėjo pareigas, dėstau baudžiamąją teisę universitetuose ir vykdau mokslinę veiklą šioje srityje – požiūris į teisės pažeidimus pasidarė svaresnis, išsamesnis ir gerokai gilesnis.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
