Po Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo, vadovaujamo Leonardo Šablinsko, sparnu įsikūrė ne kažkokia teatro studijėlė, o naujas perspektyvus Jono Katelės vardo TEATRAS Rokiškyje, turintis pretenzijų į profesionalųjį. Jo režisierius Juozo Keliuočio premijos ir „Aukso paukštės“ laureatas Jonas Buziliauskas.
Birželio 28 dieną jų parodytas premjerinis spektaklis VALDOVAS (autorius Vincas Mykolaitis-Putinas) – intelektualinė-poetinė tragedija, parašyta eiliuotai, įvelka kūrinio turinį į sąlygišką formą, lemia tokį dramos grožį, kuriam prilygti negalėtų jokia proza, kūriniui suteikia emocinio įtaigumo, kreipia žiūrovą į egzistencinės prasmės paieškas.
Nors tragedijos veiksmas vyksta pagonybės laikais, bet joje sprendžiamos amžinosios problemos – garbės, valdžios ir turto troškimas, pareigos ir atsakomybės, meilės ir neapykantos, pavydo, keršto ir atgailos motyvai aktualūs ir nūdienai.
Tragiškasis herojus Krūšna, jėga ir žiaurumu pelnęs sau sostą, valdžią ir turtus, amžiaus saulėlydyje jaučiasi pats nelaimingiausias, nes neturi, kam jų palikti. Kažkur pasaulyje klajojantis sūnus nepasiekiamas. Net kai iš sukilėlių prieš valdovą stovyklos atgabenami į pilį du jauni belaisviai, nė vienas nenori prisipažinti esąs Krūšnos sūnus. Kai po aštrių replikų, ginčų kęsdamas baisią širdies sopę ir pristygęs kantrybės valdovas užsimoja prieš tikrąjį sūnų kalaviju ir tik tąkart jį atpažįsta, visos viltys ir laimė sudūžta per akimirką. Praradus sūnų, nustoja prasmės ir sostas, ir žemė, ir visi turtai, ir pats gyvenimas. Toliau – tik dvasinė mirtis. Jei būtų mano valia, laurų vainiką už geriausią vyro vaidmenį šiame spektaklyje skirčiau Ramūnui Traškinui (Krūšnos vaidmuo).
Stiprūs ir abiejų moterų vaidmenys. Ryškesnė atrodė Gerdos rolė (Lina Matiukaitė), puikiai perteikusi tvirtą Mauro meilužės charakterį, drąsą, moterišką intuiciją ir meilę, bet ir švelnios, jausmingos, atsidavusios savo genties tradicijoms ir šeimai Danguolės vaidmuo (Justė Gasparavičiūtė) taip pat buvo puikus.
Visų aktorių vaidyba gera. Svarbiausia, kad puikiai perteikti charakteriai, tik girdėjosi viena kita tarties ir kirčiavimo klaida.
Dinamikos, plačios panoramos įspūdį kūrė masinėse scenose dalyvavę Anykščių kultūros centro, Kupiškio kultūros centro Unės Babickaitės teatro, Punsko Lietuvių kultūros namų Klojimo teatro, Kupiškio kultūros centro Skapiškio padalinio teatro „Stebulė“, Suvalkų lietuvių teatro „Suduva“, Ukmergės kultūros centro mėgėjų teatro „Vilko pėdsakais“ artistai. Su veiksmu derėjo ir Donato Čemerio kurta muzika, minimali, bet gera dailininko Vidmanto Zakarkos scenografija, geras Audriaus Kublicko įgarsinimas. Be to, prie scenovaizdžio labai tiko svečių namų „Leokordis“ kiemelio pagoniškų dievų ir deivių skulptūros.
Nors Vinco Mykolaičio-Putino drama „Valdovas“ parašyta 1928 metais, ji aktuali ir šiandien, nes veikia žiūrovų protą ir jausmus, skatina mąstyti apie gyvenimo prasmę ir vertybes, kad ne turtas, ne pilys ir ne žemė, ne valdžia ir galia yra svarbu, o šeima, artimųjų MEILĖ ir tautos LAISVĖ.
Autorė Irena Varnienė
