Prieš rinkimus į Europos Parlamentą – prisikėlusi visuotinė lygybės idėja

Kaip žinia, lygybės idėja gyvuoja nuo neatmenamų laikų, pradedant Tomo Moro romanu „Utopija“, Platono veikalais, Tomazo Kampanelos „Saulės miestu“ ir baigiant mokslinio komunizmo idėja, susargdinusia dalį visuomenės dar visai neseniai. Gal kai kas ir turėjo gerų ketinimų, siūlydamas mintį, kad komunizme pinigų nebebus ir viskas kiekvienam bus padalinta pagal poreikius. Maždaug: užsimanei dešros, nuėjai į parduotuvę (o gal pas valdžią, bet jeigu visuotinė lygybė, tai kokia dar valdžia?), pasiėmei gabalėlį, kiek reikia šeimai, ir droži namo valgyt. Suplyšo batai – nueini ten pat ir gauni naujus. Kokius? Kaip ir visiems! Vienodos kelnės, vienodos kepurės, vienodi namai… Norėtumėt? Važiuojant į darbą kolegės klega apie tą siūlytą visuomenės lygybę ir atsistebėti negali, kad kažkam tai buvo priimtina. Viena prisimena: „Aš jau suaugus pagalvojau – tai negi ir vyrai bei žmonos būtų bendri?“ Vadovaujantis lygybės idėja, pardavėja būtų lygi europarlamentarui ir septynias kalbas mokančiam profesoriui arba mokslo daktarui, apsukriam verslininkui bei policijos pareigūnui… Žodžiu, būtų kaip tada, kai sakė, jog kiekviena melžėja gali valdyti šalį.

Dalis į Europos Parlamentą veržiasi, deklaruodami tas pačias neva lygybės idėjas. Tiesa, jų pačių gyvenimai labai margi ir prieštaringi. Pavyzdžiui, Krikščionių sąjungai priklausantis, labiau kaip humoristas žinomas politinis veikėjas Artūras Orlauskas, Šeimų maršą organizavusi kasininke dirbanti Vitolda Račkova, Taikos koalicijai atstovaujantys Mindaugas Puidokas ir Žilvinas Tratas, Tautos ir teisingumo sąjungos atstovas visai neseniai nuteistas Petras Gražulis bei kiti įdomūs piliečiai… Ir netgi jų oponentai iš Laisvės partijos ar TS-LKD kažkuria prasme siekia lygybės – lyčių, galimybių ir kitko.

Atrodo, visi siekia lygybės, bet kas vienam lygybė, kitam – neteisybė, nes turbūt norisi būti lygesniu už visus. Tad filosofams darbo bus iki Žemės planetos galo. Socialiniuose tinkluose kilo diskusija apie lygias galimybes moksleiviams – iš kaimo ar miesto, dešimtukininkams bei su specialiaisiais poreikiais, turtingų tėvų vaikams ir tiems, kurie jų netgi neturi. Viena pašnekovė klausia: „Kai kurios savivaldybės už egzaminuose surinktus šimtukus abiturientams mokės pinigus. Vėlgi, ar ne diskriminacinis toks elgesys?“ Atsakau: „Mąstant ta kryptimi, tektų atsisakyti visų sveikinimų, padėkų, diplomų. Nes juk diskriminuoja nemokančius ir negalinčius! Tie, kurie negavo paskatinimo ar prizo, tegul pagalvoja, kad galbūt kitoje srityje, kur stipresni, jį gaus. Gyvenime ne viskas yra absoliučiai teisinga ir to mokytis reikia nuo vaikystės. Reikia mokytis kovoti.“ Atsakymas toks: „Tiesą sakant, man jau seniai visos padėkos ir diplomai sukelia graudžią šypseną. Manau, jie reikalingi tik žmogaus snobizmui paglostyti, o mokykloje atlygis už žinias yra geras pažymys. Visa kita, mano nuomone, neteisinga ir nereikalinga.“ Taigi, padėkos ir diplomai – jau nelygybė.

Ir ką dabar daryti, jeigu vienas gražus, kitas – nelabai, kažkas protingas, o kažkas vargiai suskaičiuoja iki trijų? Bet kokiu atveju lygybės sieks tas, kuriam labiau nepasisekė, nes sėkmingieji rizikuotų tokiu atveju prarasti balzamą savo sielai – privilegijas, pagyras, diplomus ir netgi gražius žodžius. Taigi, ar užteks europarlamentarams vien duonos ir vandens, pigios kavos ir sulūžusio tušinuko? Ot, apsidžiaugtų tada pašalpų gavėjų frontas!