– Jau ne pirmus metus rengiamas šis festivalis. Šiek tiek papasakokite apie tai, kodėl atsirado toks formatas – kai teatrai vaidina ne tik Rokiškyje, ir ar jis pasiteisino?
– Festivalis gimė ne Rokiškyje. Tuo metu dirbau Kupiškio kultūros centre, kur nevyko tarptautiniai teatrų festivaliai. Idėją, kad jei dviejuose miestuose tuo pačiu metu vyktų festivaliai, tai mes galėtume pasikeisti užsienio teatrais, nešiojausi kurį laiką. Galų gale ji transformavosi į vienu metu trijuose miestuose vykstantį festivalį. Viskas dėl naudos – ekonominės ir kultūrinės. Kiekvienam miestui tenka išlaikyti (apgyvendinti, maitinti) po 2–3 užsienio kolektyvus, o kai dar iš kitų miestų atvažiuoja 2–3 teatrai, tik pažiūrėkit, kokia turtinga tarptautinė programa gimsta!
Ši idėja buvo tokia, ko gero, revoliucinė, kad Lietuvos kultūros taryba tais metais ją pristatinėjo kaip pavyzdinę. Mūsų dalyviai ir ekspertai taipogi pripažįsta, kad tokio formato niekur pasaulyje nematė.
Festivalis tris kartus vyko Kupiškyje-Utenoje-Pasvalyje. Kai grįžau dirbti į Rokiškį, kažkuriuo metu visiems pasidarė gaila į paraštes nukeliavusios puikios idėjos ir Rokiškio kultūros centras perėmė iniciatyvą į savo rankas. Dabar kas antrus metus pakaitomis vyksta mūsų tradicinė „Interrampa“ ir naujasis „Theater Cluster“ (klasteris – tai bendrumas, jungimasis).
– Pirmiausia apie konkrečius dalykus – kada prasideda festivalis? Kiek teatrų jame dalyvaus ir kiek spektaklių matysime?
– Šiais metais „Theater Cluster“ vyks penktą kartą trijuose miestuose – Rokiškyje, Utenoje ir Pasvalyje. Žiūrovai per 5 dienas pamatys 30 spektaklių. Turėsime 9 užsienio teatrus: 3 iš Italijos (kiekviename mieste po vieną), Ukrainos, Katalonijos, Kazachstano, Liuksemburgo, Rumunijos, Latvijos. Žinoma, vaidins ir visa plejada geriausių lietuviškų teatrų, mėgėjų ir profesionalų. Dirbs ekspertai iš Lietuvos, Latvijos, Prancūzijos ir Olandijos, jie analizuos spektaklius, o aptarimų dalyviai pirmą kartą gaus Lietuvos nacionalinio kultūros centro kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimus. Skaičiai įspūdingi, tai, be jokios abejonės, didžiausias teatrų festivalis Lietuvoje. Renginys vyks spalio 15-19 d.
– Papasakokite apie programą – kuo išskirtiniai spektakliai šiemet laukia ir kodėl būtent juos atrinkote? Juk atrinkote, nėra taip, kad veža kas ką nori?
– Kiekvienas iš trijų miestų turi atskirą programą. Kalbėsiu tik apie Rokiškio spektaklius, kurių pamatysime net 12. Visi kažkuo ypatingi. Festivalį atidarysime mes, šeimininkai, su naujausiu pastatymu – J. Krisiūno režisuota „Muse“. Net tie, kas „Musę“ jau matėte, ateikite dar kartą, nes motinystės atostogų išėjus pagrindinio vaidmens atlikėjai į jos vietą stoja kita mergina, viena stipriausių Rokiškio teatro aktorių Lina Matiukaitė. Kasmet pasiūlome kažką mūsų mažiesiems žiūrovams. Dažniausiai tai būna jų mylimas Bajorų lėlių teatras ČIZ, kuris šiemet pakvies dar kartą prisiminti „Gražiausias Šarlio Pero pasakas“. Pirmą kartą Rokiškyje vaidins Šilutės kamerinis dramos teatras. Ten spektaklį „Jonas ir Erdmė“ pastatė ir mums pasiūlė aktorius Albinas Keleris, su kuriuo itin susidraugavome pernai kurdami mūsų „Rokiškio geną“. Albinas yra tarp šių metų pretendentų gauti Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Liuksemburgo teatro spektaklį mačiau CIFTA festivalyje Belgijoje ir, mano manymu, tai buvo vienas geriausių, smagiausių, vizualiausių spektaklių. Jau po pirmų 10 minučių žinojau, kad norėsiu jį parodyti rokiškėnams, kurie tikrai supras viską, nes spektaklis beveik be teksto. Su CIFTA organizacija buvo išankstinis susitarimas, kad jie deleguos mums du spektaklius, taigi, jie siunčia dar ir italų teatrą „Compagnia Teatrale Costellazione“. Su šiuo teatru jau esame pažįstami, juos 2007 m. sutikome pasauliniame festivalyje Korėjoje ir po metų jie dalyvavo „Interrampoje“. Jų spektaklį iki šiol prisimenu, tikiu, kad ne prastesnė bus ir „Katedra“ (pagal. V. Hugo „Paryžiaus katedrą“), juolab kad Italijoje šis spektaklis yra susižėręs apie 60 nominacijų ir apdovanojimų. Su šiuo teatru atvyksta rimčiausias mūsų festivalio svečias iš Italijos mėgėjų teatrų sąjungos, šalies delegatas CIFTA ir AITA/IATA organizacijose Quinto Ramagnoli.
Kitus italus, „Teatro dei Dioscuri“, nusižiūrėjau Anykščiuose. Jie vaidina autentišku „Commedia del Arte“ stiliumi, o tai visada labai itališka, juokinga ir… truputėlį erotiška.
Utenos lėlių teatras „Zuikis Puikis“ šiais metais atveža „vakarinį“ spektaklį, skirtą labiau suaugusiems, bet tinkantį visai šeimai. Šį spektaklį teatras kūrė specialiai pernykštei Dainų šventei ir vaidino Valdovų rūmuose. Mes jį taip pat rodysime dvaro rūmuose, kad atsiskleistų ir renesansinė istorija, ir puošnūs kostiumai, ir senajai dvarų kultūrai būdingi lėlių teatro bruožai. Beje, spektaklyje šoks mūsų R. Lymano muzikos mokyklos Choreografijos skyriaus mažosios balerinos.
Mažeikiškių spektaklis „Vasarvidžio nakties sapnas“ 2024 m. buvo pripažintas geriausiu metų spektakliu Lietuvoje. O katalonų teatras šiais metais atstovavo savo šaliai pasauliniame AITA/IATA festivalyje Monake, į kurį buvo atrinkta tik 18 spektaklių iš viso pasaulio. Taigi – didžiulis svoris. Beje, šio teatro sukrečiantis spektaklis apie koncentracijos stovyklą prieš porą metų jau buvo mūsų festivalio „vinis“.
Šeštadienį pamatysime net du mūsų pamilto ukrainiečių režisieriaus Dmytro Gusakovo spektaklius. Atvyksta mūsų seni geri draugai iš Chmelnickio, kurie niekada nenuvilia teatrine kokybe (beje, spektaklis bus su lietuviškais subtitrais). O mes, pagerbdami atvykstantį režisierių, parodysime Dimos mūsų teatre sukurtą spektaklį „Gerai arba nieko“.
Didžiausia trupė atvyksta iš Kazachstano, profesionalus muzikinis teatras iš Aktau. Bus tikrai įdomu pamatyti nacionalinę kazachų kultūrą, jų legendas ir tautos dvasią atspindintį kūrinį. Ne veltui jį pasirinkome festivalio uždarymui, tikimės muzikalaus, puikaus reginio.
Beje, šiais metais mes su dauguma užsienio teatrų paruošėme žiūrovams lietuviškas spektaklių turinio santraukas (synopses), kurias dalinsime prieš užsienio teatrų spektaklius, kad žiūrovams būtų lengviau suprasti veiksmą scenoje.
– Nori nenori, bet turim kalbėt ir apie politines aktualijas. Jei į festivalio sceną būtų brovęsis dabar jau buvęs ministras I. Adomavičius kaip Varėnoje, per teatrų festivalio atidarymą, kaip ketinote saugotis – save, teatrą, žiūrovus?
– Vargšai varėniškiai buvo užklupti iš pasalų. Kai pats esi orus, tikiesi orumo ir iš kitų. Bet netikėtumo efektas suveikia tik vieną kartą. Suvokusi, kad turi reikalų su neprognozuojamu žmogumi, visa Lietuvos kultūros bendruomenė buvo pasiruošusi. Kadangi pagrindinis šio judėjimo tikslas – ne skaldytis, o vienytis, niekas nebūtų smerkęs tų organizatorių, kurie dėl vienokių ar kitokių aplinkybių būtų įsileidę į sceną tą asmenį. Ir visi vieningai būtų palaikę tuos, kurie būtų užtrenkę duris. Yra ne vienas būdas nesuteikti mikrofono, iš kurio net Varėnoje sklido žeminantis naratyvas (pasakyti D. Tamulevičiūtės vardo festivalyje, kad šitoj scenoj politikos daugiau nei TEATRO, reiškia visiškai nesuvokti savo menkumo tokioje teatro šventovėje). Iki festivalio dar visko bus, situacija įgijusi milžinišką pagreitį, dalykai keičiasi ne dienomis, o valandomis.
