Žmogus, likdavęs nuošaly…
Istorikė, muziejininkė Dijana Meškauskienė, pati iš Obelių, pažįstanti Remigijų gerokai seniau, paprašyta parodyti muziejui jo dovanotas anų dienų relikvijas – atminimo medalius, nuotraukas, paties pasidarytą guminę lazdą – nė neparaginta pradeda pasakoti: „Anksčiau būdavo, kai rengiam minėjimus, Remigijus ateidavo, bet net į vidų nedrįsdavo įeiti, aplink pavaikščiodavo. Net gaila buvo: kalbas sako visokie net nelabai tikri „gynėjai“, tokie visi reikšmingi, o tas žmogus, kuris iš tikrųjų ten buvo ir gynė Seimo rūmus, lieka nuošaly. Paskui, po kurio laiko, jau Valiui Kazlauskui atėjus dirbti į muziejų, pradėjus telkti žmones, kviečiant visus, ką nors žinančius, ir man kelis kartus apsilankius pas jį, jau ir Remigijus pradėjo ateiti į muziejų. Ir muziejaus šventėje dalyvavo, ir Sausio 13-osios renginyje. Gera jį matyti pas mus.“
Galvojau, kad pokalbis su Remigijum ilgai neužtruks, bet jis kiek užsitęsė. Beveik dvi valandas šnekėjomės apie viską: istoriją, politiką, meną, gyvenimą. Ne viskas buvo spaudai, ne viską gal ir reikia čia pateikti, juolab atmintis toks keistas ir įdomus dalykas, kuriuo ne visada gali pasikliauti. Remigijus viskuo besidomintis, bet sunkiai bendraujantis, truputį pavargęs nuo sudėtingo gyvenimo peripetijų ir anksčiau ne visada dorybingo gyvenimo būdo, kurio nė pats neslepia.
– Kokia jūsų šeima buvo?
– Aš obelietis. Čia gimiau ir užaugau. Tėvas buvo nuo Lukštų, iš Veduviškio. Mama nuo Dusetų, iš Sadūnų. Kai apsivedė, atvažiavo į Obelius, tai čia gimėm mes su seseria, kuri dabar Rietave gyvena.
Su mokslais man nelabai pasisekė. Mokykloj mokiausi gerai. Paskui po mokyklos Žemės ūkio akademijoje mokiausi. Na, kaip mokiausi… tada išgerti labiau rūpėjo. Tai paėmė į armiją, išvežė į Kazachstaną, Semipalatinską, o ten žinai kas… (Semipalatinske buvo branduolinių bandymų poligonas – aut. past.) Visokius sviedinius vežiojom, patys nežinojom, ką. Dar armijoj dantys pradėjo byrėt. O į armiją išėjau 1980 metais, kai daug ką vežė į Afganistaną. Bet mane leitenantas mokomajam dalinyje pažadėjo „ištraukti“, neleisti į Afganistaną, tai žodį ištesėjo, išsiuntė vairuotoju į Kazachstaną.
Kai grįžau iš kariuomenės, su draugu sugalvojom mokytis. Kur mokytis? Sakau, kur mergų daugiau. Nuvežiau dokumentus į Kauno maisto pramonės technikumą. Bet irgi nebaigiau. Nei akademijos, nei technikumo. Truputį padirbau Utenoje mėsos kombinate, paskui grįžau į Rokiškį, Žemės ūkio mašinų gamyklą. Jėgos visada turėjau nemažai, tai Kaune, paskui Rokišky klasikinėm imtynėm užsiiminėjau, visai neblogai sekėsi. Bet po švenčių sunku būdavo, o šventės dažnai pasitaikydavo…
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
