– Kodėl į Paryžių keliavot būtent olimpiados metu, kai ten masė žmonių, sustiprinta apsauga ir t. t.? Specialiai ar tiesiog sutapo?
– Aplankyti Paryžių buvo sena svajonė. Nesvarbu, olimpiados metu ar ne. Tiesiog taip sutapo, kad kelionę gavau dovanų jubiliejaus proga. Be abejo, žinant, kad vyks olimpiada, iš anksto buvo nupirkti skrydžio bilietai, užsakytas viešbutis ir gido paslaugos į svarbiausius turistų lankomus Paryžiaus objektus. Spaudoje sekiau žinias apie tai, kuriose šio miesto erdvėse rengiamos olimpinės sporto rungtys, prieš pat kelionę peržiūrėjau žemėlapį, kokias gatves kurią dieną ketinama uždaryti dėl vykstančių varžybų, ir vyliausi bent akies krašteliu pamatyti olimpiadą. Pamačiau! Malonia staigmena tapo tai, kad mieste vykstančių sporto šakų rungtis buvo galima stebėti tiesiog iš gatvės, o informacinės rodyklės, stendai, didžiuliai ekranai ir, žinoma, ginkluotos policijos, raitų kareivių, žandarų su šunimis pajėgos ne tik netrikdė, bet kūrė išskirtinę atmosferą.
– Ar matėte atidarymą, kokias nors varžybas? Apskritai, ar domitės sportu, jei taip, tai kokiu? Kaip reaguojate į lietuvaičių pergales ir nesėkmes? Būnant vietoje tikriausiai kitokie jausmai.
– Į Paryžių atvykau liepos 28 dieną, taigi po olimpiados atidarymo iškilmių. Miestas pasitiko olimpine atributika, informacinėmis rodyklėmis ir ekranais, rodančiais olimpiečius. Nebuvau suplanavusi stebėti kokias nors varžybas, tačiau olimpiniame Paryžiuje supratau, kad šios patirties neišvengsiu. Ne veltui 2024 metų Paryžiaus olimpinių žaidynių šūkis yra ,,Žaidimas plačiai atviras‘‘. Jau pirmąjį vakarą lankantis Monmartre – Paryžiaus rajone, įsikūrusiame ant aukščiausios miesto kalvos, nustebino olimpinis piešinys ant laiptų, vedančių į Šventosios Jėzaus širdies baziliką. Daugybė žmonių ekranuose sekė olimpines naujienas. Kitas dienas miestas taip pat nepagailėjo olimpinių staigmenų: buvo galima apžiūrėti istorines Paryžiaus vietas, pritaikytas olimpiadai – Aleksandro III tiltą, Eifelio bokšto papėdę. Ne tik aplink juos pastatytose tribūnose, bet tiesiog gatvėje buvo sudaryta galimybė stebėti dviračių sporto, plaukimo maratono ir triatlono varžybas. Nepakartojamą vaizdą į Eifelio bokštą atveriančią Trokadero aikštę, žinoma, prisiminsiu kaip didžiulį sporto centrą, pritaikytą dviračių ir lengvosios atletikos rungtims. Stebėdama ją iš Eifelio bokšto pagalvojau, jog istorinė miesto aplinka turėtų pakylėti ir suteikti jėgų grumtis dėl sportinių pergalių. Kita vertus, išties nauja patirtis, kai viso pasaulio sportininkams atveriamas ne naujas olimpinis miestelis, kaip įprasta, o senas istorinis miestas.
Negalėčiau sakyti, kad sportu domiuosi, tačiau kaip ir dažnas lietuvis ,,sergu‘‘ už krepšinį ir įdėmiau seku bėgimo rungtis. Lietuvių sportininkų pergalės laukiau. Su pavydu žiūrėjau į Vokietijos vėliavos spalvomis veidus išsidažiusius šios šalies sportininkų „fanus“, gyvenusius tame pat viešbutyje ir kelis vakarus šventusius savo šalies sportininkų laimėjimus, ir laukiau lietuvių pergalės. Jausmas, tiksliau, mintis, kuri aplankė olimpiniame Paryžiuje, buvo tokia: kodėl nepasiėmiau kokios nors tautinės atributikos, kuri sufleruotų, jog esu iš Lietuvos.
Ilgai, manau, nepasimirš olimpinė ugnis, deganti po oro balionu Tiuilerijų sode, įkurtame 1564 m. netoli Luvro ir Konkordo aikštės. Minia žmonių, ateinanti ir tarsi sustingstanti prie olimpinės ugnies tokia tyli ir ori, kad sunku patikėti, jog esi triukšmingame Paryžiuje. Nepasimirš olimpinių spalvų spinduliais naktinį dangų raižantis Eifelio bokštas, netoli jo, Marso laukuose, įrengta smėlio arena paplūdimio tinkliniui ir, be jokios abejonės, daugybė žmonių, gatvėse prilipusių prie milžiniškų ekranų, įrengtų viešose erdvėse olimpiadai stebėti. Vieną tokių stebėjimo vietų teko pamatyti ir senajame Monso parke, pradėtame kurti dar 1769 metais. Parkas – romantiška tylos vieta mieste, stebinanti rožynais, įspūdingais medžiais ir nejudinamais senų paminklų griuvėsiais, kurie tarytum byloja, jog senti ir nykti yra didinga ir gražu. O čia pat – triukšminga sirgalių minia, didžiuliuose ekranuose žiūrinti varžybas. Po alinančio dienos karščio (temperatūra siekė net +34 – +36) prie žiūrovų įjungta, kaip supratau, vėsinimo sistema: parke stovintys įrenginiai rūku purškia vandenį, kuris, matyti, ne tik karščio pojūtį, bet ir sporto sukeltas emocijas nuramina.
Daugiau „Gimtajame…“
