– Jau daug kartų klausta, visgi, kaip atsitiko, kad vaikinukas iš Rokiškio atsidūrė sporto komentatoriaus kėdėje?
– Trečiame kurse išbandžiau savo laimę krepšinio naujienų portalo organizuotame Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) komentatorių atrankos konkurse. Tik dabar supratau, kad tai nutiko prieš 10 metų. Laiko praėjo nemažai. Tada reikėjo komentuoti vienos minutės trukmės pasirinktų krepšinio rungtynių klipą. Viskas vyko ekspromtu, nusiunčiau savo įgarsintą klipą ir po kurio laiko sužinojau, kad patekau tarp trijų atrinktųjų išbandyti savo jėgas komentatoriaus kėdėje. Žiauriai laukiau pirmojo karto tiesioginiame eteryje, o po to viskas staigiai užsisuko, nes labai norėjau tai daryti ir kilti į kuo aukštesnį lygį.
– Ar kada nors galvojai apie tokią karjeros galimybę?
– Niekada nebuvo minties tapti krepšinio komentatoriumi, tai tolima svajonė, bet, pamenu, vaikystėje žiūrėdavau krepšinį per metrą ar du nuo televizoriaus. Po rungtynių iki užmigdamas įsivaizduodavau, kad studijoje vedu analitinę laidą ir su ekspertais aptariame rungtynes. Tad, sakykim, taip: niekada negalvojau, kad būsiu komentatorius, bet pasąmonėje kreipiau save, programavau į tą pusę.
– Ką šiuo metu komentuoji? Apskritai, kaip atrodo pats darbas?
– Šiuo metu LRT eteryje komentuoju „Eurolygos“ ir Europos taurės turnyro rungtynes, kuriose žaidžia mūsų šalies klubai – Kauno „Žalgiris“ ir Panevėžio „Lietkabelis“.
Pasiruošti geriausia, kai seki komandos rungtynes, žiūri jas, analizuoji momentus. Po to, aišku, svarbu pasižiūrėti ir įdomius statistikos aspektus. Analizuoti varžovų sudėtį, jų statistikos grafas.
Visada smagu surasti įdomių faktų, istorijų, kurios sujungia du ar daugiau abiejų komandų žaidėjus. Tada gali geriau žiūrovui perteikti visą rungtynių foną.
Įsiminti numerius, pavardes nėra sunku, nes kiekviena diena susijusi su krepšiniu – tai mano darbas ir hobis, todėl papildomų sunkumų nekyla.
Pasiruošimui visada stengiuosi skirti laiko likus kelioms dienoms iki rungtynių. Nemėgstu keliauti į rungtynes joms nepasiruošęs, todėl visada stengiuosi atlikti namų darbus.
– Gal gali papasakoti kokių kuriozinių situacijų?
– Per tuos 10 metų komentatoriaus kėdėje yra buvę visko: dingusi elektra arenoje, užsidegęs garso valdymo pultas, pamenu, Joniškyje man bandė įpilti alaus tiesioginiame eteryje. Tokie egzotiškesni dalykai nutikdavo komentuojant NKL čempionato rungtynes. Pakilus į aukštesnį lygį, sumažėjo tokių žiauriai neįprastų ar net komiškų dalykų, bet eteryje kartais visko nutinka.
Kai 2016 m. komentavau Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, turėjau staigiai pradėti komentuoti buriavimą ir vandensvydį, kuriems nebuvau pasiruošęs. Pamenu, komentavau ir tuo pačiu metu „guglinau“ taisykles. Istorijų yra ir dar daugiau, net nešneku apie juokingai ištartas žaidėjų pavardes, įvairias „kliurkas“, kurių nutinka eteryje.
– Rokiškyje sportas ir krepšinis po truputi lyg ir atsigauna. Ar seki ir gimtojo miesto sporto naujienas? Apskritai, kaip dažnai čia grįžti?
– Taip, seku, skaičiau apie neseniai vykusius rajono sportininkų apdovanojimus. Žiūrėjau, kiek pažįstamų pavardžių yra tarp laureatų. Seku į aukštesnį lygį pakilusių rokiškėnų rezultatus, esu didžiulis Gintauto Matulio sirgalius.
Visada patikrinu, kaip komandoms sekasi rajono krepšinio lygoje, kur ir šiame sezone žaidžia keli bičiuliai. Pats norėčiau vieną dieną prisijungti prie kokios komandos ir savaitgaliais žaisti čempionate. Gal taip galėčiau dar dažniau grįžti į Rokiškį. Čia parvykstu kartą per mėnesį, bet jau senokai nebuvau, tad tikrai pasiilgau artimųjų ir miesto, tad, tikiuosi, prieš šventes pavyks čia apsilankyti.
– Kiek kita tema. Įstojai į Šaulių sąjungą. Kodėl priėmei tokį sprendimą?
– Labai myliu Lietuvą, gyvename puikioje šalyje. Rusijai sukėlus kruviną karą Ukrainoje, vis daugiau mano aplinkos žmonių renkasi Lietuvos šaulių sąjungą. Nenorėjau iškart stoti į šaulius apimtas afekto būsenos po kilusio karo. Tokį sprendimą reikia priimti viską gerai pasvėrus ir atslūgus emocijoms. Tą padariau, kai supratau, kad noras nedingo. Du mano geri draugai, beje, Vilniuje gyvenanti rokiškietė Gabrielė Milaknytė ir jos draugas Ernestas anksčiau už mane prisijungė prie šaulių. Jų pavyzdys irgi padrąsino.
– Ar esi Lietuvos patriotas? Kas, tavo nuomone, yra šalies patriotas?
– Esu Lietuvą mylintis žmogus. Nesimatuoju meile savo šaliai su kitais, manau, kiekvienas iš mūsų skirtingais būdais tą įprasminame – vieniems tai apsilankymas valstybinėse šventėse, kitiems – įstojimas į šaulius, tretiems – elementari pilietinė pareiga balsuoti per rinkimus. Nėra vieno savo šalį mylinčio žmogaus, patrioto apibrėžimo.
Turime didžiulę prabangą gyventi valstybėje, kuri neatsilieka nuo pažangių demokratijų, stengiamės užtikrinti savo saugumą bei padedame užtikrinti jį kitiems, tai rodo Ukrainos pavyzdys. Kilus karui Ukrainoje supratau, kad mūsų vienybės jausmas per 32 metus nedingo. Nors daliai žmonių gali atrodyti kitaip.
– Kokia tavo nuomonė apie įvykius visiškai netoliese, Ukrainoje?
– Vienareikšmiškai, tai yra didžiulė niekuo nekaltos ukrainiečių tautos tragedija, kuri, tikiu, pasibaigs pergale prieš teroristinę Rusiją. Reikia suprasti, kad gyvename šalia agresoriaus, kurio veikimo metodai ir ekspansija į kitas valstybes, teritorijas vyksta net ne dešimtmečius, o šimtmečius. Derėtis su tokia valstybe yra ekvivalentu pripažinti jos veiksmus, rasti jiems logišką pateisinimą. Taip neturi būti.
– Ir pabaigai, kokie tavo artimiausi planai, svajonės, norai?
– Viskas labai paprasta – profesinėje srityje noriu toliau tobulėti, atrasti naujų dalykų. Tikiuosi, kad ir Šaulių sąjunga prisidės prie to pažinimo jausmo ir praturtins mano asmenybę. Su antra puse norim įsigyti šunį – tokie tikslai asmeniniame gyvenime.