– Trys projektai Rokiškyje, prie kurių pernai dirbo „Architektūros linija“, – apie trikampį. Tiksliau, kiekvieno jų idėja sukasi apie tokią figūrą. Trikampis priestatas prie Psichikos ir sveikatos centro, tokia pat vieša erdvė pasivaikščiojimo take prie ežero ir, žinoma, „Legenda“ Tyzenhauzams. Tai sutapimas – trys trikampiai gimtajame mieste ar ne?
– Visiškas sutapimas, visada projektuojant kreipiame dėmesį į kontekstą. Taip jau nutiko, kad visose trijose vietose trikampis puikiai tiko. Kita vertus, tiems, kam patinka mistika, visokių interpretacijų galima sugalvoti (šypsosi – aut. past.)
– Pirmiau pakalbam apie „Legendą“, nes ji jau – realybė. Kokių išskirtinių atsiliepimų girdėjai apie paminklą Tyzenhauzams Rokiškyje? Ar ką nors šiandien darytumėte kitaip? Trumpiau, ar pasiteisino tokia idėja?
– Gandas apie „Legendą“ sėkmingai nuėjo per Lietuvą. Tiesą pasakius, net keli užsienio portalai publikavo nuotraukas ir straipsnius apie ją.
Esam gavę ir kvietimų sudalyvauti memorialų konkursuose kituose miestuose. Argumentuojant tuo, kad organizatoriams patiko Rokiškio „Legenda“. Tai mums – didžiausias įvertinimas. Žinoma, išgirstu ir konceptualių diskusijų. Bet, manau, svarbiausia, kad kūrinys kiekvienam palieka kažkokią emociją.
Viską darytumėme taip pat. Buvo inžinerinių dalykų, kuriuos patobulinome po atidarymo. Bet, nepaisant to, esu patenkintas projekto įgyvendinimu.
Paminklo tikslas yra priminti ir skleisti žinią apie Tyzenhauzus. Jei po paminklo atsiradimo daugiau žmonių apie tai sužinojo, vadinasi, jis savo misiją atlieka.
– Atskirai papasakok apie dar du naujus darbus Rokiškiui – priestatą prie Psichikos sveikatos centro ir trikampę erdvę pasivaikščiojimo take prie vandens. Kada vizualizacija taps „kūnu“?
– Psichikos sveikatos centro pastato projektas patraukė įdomia užduotimi ir klausimu, kaip sukurti priestatą šalia istorinio pastato jo neužgožiant, tačiau kartu jį papildant. Nusprendėme eiti kontrasto principu.
Paprastai tariant, kad būtų labai aišku, kur nauja, o kur sena. Šiam priestatui jau turime statybos leidimą. Taigi, labai tikiuosi, kad šiais metais prasidės statybos.
Pasivaikščiojimo takas sprendžia daugeliui miestiečių, kuriems patinka vaikščioti prie tvenkinių, problemą. Turime nuostabią Ąžuolų gatvę, puikią dvaro sodybą ir kelių šimtų metrų atkarpą tarp jų be šaligatvio.
Kuriant projektą su komanda nusprendėme pasiūlyti drąsų sprendimą – vaikščioti ne šalia vandens, o ant jo.
Kadangi kūrėme tik projekto koncepciją, dėl tolimesnės eigos galėtų pakomentuoti savivaldybės atstovai. Bet, kiek žinau, yra skelbiamas konkursas techniniam darbo projektui rengti.
– Kokie dar mums nežinomi „Architektūros linijos“ projektai planuojami ateity Rokiškyje? Arba kokios idėjos? Ko reikia, kad miestas būtų dar patrauklesnis ir saviems, ir svečiams?
– Aktyviai stebime miesto plėtros planus ir pagal galimybes bandome sudalyvauti konkursuose. Kol kas daugiau projektų čia neturime. Bet neabejoju, kad ateityje jų bus. Negaliu nepaminėti ir geranoriško visos rajono savivaldybės darbo, derinimo procesas racionalus ir, svarbiausia, žmogiškas. Didžiųjų miestų savivaldybės šiuo atveju turėtų ko pasimokyti iš Rokiškio.
Reikia entuziazmo ir žmonių. Turint tai, atsiras ir nauja kokybiška architektūra, socialiniai projektai, kultūriniai renginiai. Paminklo rangos metu susipažinau su daug žmonių, kurių „akys žiba“. Taigi, esu ramus, kad viskas eina teisingu keliu.
– Ir dar vienas diskutuotinas mūsų mieste klausimas – vieni sako, kad Liongino Šepkos parke nereikia vaikų žaidimų aikštelių, kad jos „kertasi“ su drožyba, kiti atvirkščiai – ploja ir labai palaiko idėją ten kurti kone sporto aikštynus? Kokia profesionalo nuomonė?
– Pilnavertis parkas, miesto viešoji erdvė, bus sėkmingas, kai turės kuo daugiau miestiečių interesus atliepiančių funkcijų. Visos idėjos yra geros. Tik reikia jas profesionaliai išpildyti. Suplanuoti taip, kad kiekviena funkcija neprieštarautų kitai, o atvirkščiai, ją papildytų.
– Koks pačiam šiandien gražiausias Rokiškio pastatas? Ir kuris atvirkščiai – baisiausias? Net nebūtinai pastatas. Galima kalbėt ir apie erdvę.
– Geras klausimas. Niekada nesusimąsčiau apie gražiausią. Bažnyčia būtų labai jau banalus atsakymas. Čia vėl toks įdomus sutapimas, tie abu pastatai stovi vienas šalia kito. Tyčia nesakysiu, kuris yra kuris. Nepriklausomybės aikštėje 29 numeriu yra pažymėtas žalias namas (bet jį miniu tikrai ne dėl spalvos). Atkreipkite dėmesį į jo proporciją, koks jis siauras ir ilgas. Aš preziumuoju, kad tais laikais miesto žemė buvo brangi. Nusipirko žmogus nestandartinės formos sklypą ir norėjo jį maksimaliai išnaudoti. Puiki iliustracija, kaip apribojimai sukuria nestandartinius ir originalius sprendimus. Na, o šalia turim geltona skarda apkaltą „Alretos“ pastatą. Dar noriu paminėti, kad labai džiugu matyti kaip tik šiuo metu įpusėjusius buitinio pastato fasado tvarkybos darbus.
– Šiuo metu visa „Architektūros linijos“ komanda turi daug darbų, visgi svarbiausias yra naujos Lietuvos nacionalinio transliuotojo (LRT) būstinės pastato projektas.
– Ačiū už pokalbį.
Ričardo Čerbulėno ir GR archyvo nuotr.
Ir Rokiškio karvutės sėkmingai ,,nuėjo“ per Lietuvą.