Skalsu nuo gausos
Labai reikalingą ir žinių spragas tikrai užpildysiančią beveik 400 puslapių mokslo monografiją „Jonas Mulokas: architektūrinio indentiteto paieškos globaliame pasaulyje“ parašė trys autoriai, savo sričių profesionalai – architektūros istorikas Vaidas Petrulis, humanitarinių mokslų daktarė Brigita Tranavičiūtė ir architektūrologas Paulius Tautvydas Laurinaitis.
Vien atsivertus įvadą jau skalsu nuo visa ko gausos J. Muloko gyvenime ir kūryboje. Skyriuje „Lietuviškasis architektūrinis palikimas Šiaurės Amerikoje“ rašoma apie egzilio bendruomenę ir architektūrą, lietuvių emigracijos bangas, politinę architektūros misiją, romantiškąsias strategijas, modernizmą, apie tai, kas lietuviška, bet šiuolaikiška. Skyriuje „Biografijos vingiai“ išsamiai aprašomas jo gyvenimas Lietuvoje, mokslai Rokiškio gimnazijoje vėliau perkeltųjų asmenų stovyklose ir JAV. Skyriuje „Apie architekto kūrybinį palikimą“ P. T. Laurinaitis pateikia jo kūrybos apžvalgą iš periodo, kai gyveno Lietuvoje ir Vokietijoje. Pabaigoje kalbama apie J. Muloko architektūrą JAV, kur produktyviausiai jis kūrė nuo 1957 iki 1967 metų.
Ištrauka
Net tiems, kam architektūra, lietuviškų ženklų kantrus puoselėjimas už Atlanto neįdomu, knygoje bus ką skaityti. Vienas skyrelis skirtas J. Muloko mokslams Rokiškyje, o jame daug niekur neminėtų dalykų, parodančių, koks mokymosi lygis buvo 1924-aisiais, minimi įdomūs politiniai kontekstai, žinomų kraštiečių sąsajos. „Rokiškio valstybinėje gimnazijoje didelis dėmesys buvo kreiptas į mokinių lavinimą ne pamokų metu. Kiekvienais metais gimnazistai sulaukdavo lektorių, kurie skaitydavo paskaitas įvairiomis pasaulėžiūrą praplečiančiomis temomis… Lektorių išsakytos mintys paskaitose paliesdavo gimnazistų galvas. Tuomet dar Rokiškio valstybinės gimnazijos mokinys būsimasis kunigas Antanas Deksnys, su kuriuo J. Muloko keliai dar ne kartą susikirs, vėliau taip prisimins girdėtas K. Pakšto paskaitas: „Jis apgailestavo, kad Lietuva amžių bėgyje vieton veržtis prie jūros – nusisuko į rytų stepes ir tenai savo galias aukojo. Atgavus Klaipėdos kraštą, dabar Lietuva turi pasukti į jūrą ir tapti dinamiška jūros valstybe. Mus, gimnazistus, tokios paskaitos labai uždegė. Vėliau, kai buvo pradėtas organizuoti Lietuvos laivynas ir atsišaukimai buvo siųsti ir į gimnazijas, ir Rokiškyje radosi kandidatų, kurie panorėjo pasukti į jūrą“, – rašo knygoje B. Tranavičiūtė („Jonas Mulokas: architektūrinio indentiteto paieškos globaliame pasaulyje“, 118 p.). Perskaitę šį skyrių sužinosite ir tai, kodėl J. Mulokas pavydėjo Čedasų bažnyčios žalsvai melsviems akmenims, ir kodėl Rokiškio bažnyčia jam kėlė nerimą.
Pasaulio architektūros šedevrų sąraše
Architekto J. Muloko Atsimainymo bažnyčia Niujorke yra patekusi į geriausių architektūros šedevrų sąrašą. Ji minima greta tokių objektų kaip Eero Saarin Kenedžio oro uostas ar garsiausių pasaulio architektų Antoni Gaudi, Franko Lloydo Weighto, Mieso van der Rote kūrinių. „Nė viena kita tauta Amerikoje nieko panašaus neturi, tai lietuviškas piršto anspaudas“, – apie bažnyčią sako architektūros istorikas Vaidas Petrulis. O Rokiškiui tai ypač vertinga ir įdomu, nes, kaip jau minėta, J. Mulokas kilęs iš mūsų krašto, baigęs Rokiškio gimnaziją. Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo jis išvyko į Vokietiją, paskui – JAV, kur labiausiai skleidėsi kaip savo srities meistras, į kuriamų pastatų audinį nuolat įspausdamas lietuviškumo ženklus.
Mirė 1983-iaisiais. Galima sakyti, kad Lietuvoje architektas – užmirštas, neįvertintas. Nepaisant pasaulinio garso ir apdovanojimų, šalia jo minimų pačių garsiausių architektūros pasaulio pavardžių, jo kurto ir Lietuvai dovanoto koplytstulpio atsisakė Vilniaus savivaldybė. Be to, čia nėra net užuominų, kad J. Mulokas atstatė Šv. Kazimiero bažnyčios kupolą – Jogailaičių karūną.
Būsimasis architektas J. Mulokas gimė 1907 metais gruodžio 18 dieną Jusiagirio kaime, Pandėlio seniūnijoje, vėliau persikėlė į Juodupės seniūniją. Autoriai mokslo monografijoje rašo, „kad tvirtus lietuviškumo pagrindus jam padėjo tėvas, kuris carinės okupacijos metais aktyviai dalyvavo antirusiškoje veikloje, padėdamas savo dėdei knygnešiui slėpti, platinti draudžiamas lietuviškas knygas“.
1949 metais išvykęs į JAV, jis ten suprojektavo Marijos Gimimo parapijos bažnyčią Market Parke, Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią Čikagoje, Švč. Mergelės Marijos bažnyčią Kasteryje, Šv. Kryžiaus bažnyčią Deitone. Aštuntajame dešimtmetyje projektuodamas ir statydamas Lietuvių jaunimo centrą Čikagoje, J. Mulokas pagrindiniame fasade pats sudėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Vyčio preliudą“. Jis buvo iš šešių tūkstančių plytų. Architektūros istorikai pastebi, kad J. Mulokas kūrybon įtraukė lietuviškus koplytstulpių motyvus. Šį jo stiliaus ypatingumą matė ir Rokiškio krašto garbės pilietė a. a. Elena Nijolė Bučiūtė, Rokiškio mikrorajono architektė. Ji yra sakiusi, „kad J. Mulokas atsisakė sekti europinės architektūros stiliumi, bet užsibrėžęs sukurti naują lietuvišką architektūrą lietuvių liaudies architektūros pagrindu“.
Ryškiausias kūrinys
Kristaus Atsimanymo bažnyčia – ryškiausias išeivių architekto J. Muloko kūrinys. Ji pastatyta 1962 metais.
„Projektas pelnė pripažinimą ne tik lietuvių diasporos, tačiau ir amerikiečių tarpe. Nors tuo metu J. Muloko dar nebuvo oficialiame Niujorko architektų sąraše, Amerikos registruotų architektų metiniame suvažiavime 1962 metais už Kristaus Atsimanymo bažnyčią sakralinės architektūros kategorijoje jis apdovanotas pirmos vietos prizu. Šio įvykio dėka bažnyčios nuotrauka atsidūrė ant dienraščio „The New York Trimes“ viršelio šalia pasaulyje pripažinto objekto – Ero Sarineno projektuoto Kenedžio oro uosto“, – rašo architektūros istorikas V. Petrulis.
Istoriko teigimu, bažnyčios architektūra žymi J. Muloko perėjimą į vėlyvąjį kūrybos etapą, kada lietuviškumo aspiracijos tapo artimesnės 20 a. antrosios pusės tendencijoms. Pastatui originalumo suteikė inovatyviai išspręstas stogas, kurio įstiklinta viršutinė dalis į interjerą leido patekti dienos šviesai. Architektas pastebėjo, jog „šio tipo bažnyčių blogybė, kad viršutinė dalis dažniausiai būna tamsi, dėlei to buvo duotas stiklo šelmuo prilaikomas metalinių konstruktyvinių rėmų su lietuviškų stogų „žirgelių“ užbaigomis“.
Vis tik ryškiausias lietuviškas elementas bažnyčioje, anot istoriko, bokštas, pastatytas iš keturių palinkusių kolonų, užbaigiamas lietuviško koplytstulpio formos viršūne.
Tarp garsiausių
Spaudoje J. Mulokas minimas tarp Rokiškio kraštą išgarsinusių žmonių. „Gimtasis…“ yra rašęs apie Juodupėje gimusį ir užaugusį Antaną Deksnį. A. Deksnys – vyskupas, Lietuvos dvasinis ambasadorius, po Vakarų Europą keliavęs ir lietuvių bendruomenėse skleidęs katalikybę. Anksčiau nei J. Mulokas, 1943-iaisiais atsidūręs už Atlanto buvo paskirtas vienos lietuviškos parapijos klebonu. Jaunas dvasininkas parapiją rado labai nuskurdusią, įklimpusią į skolas. Nors parapijiečių buvo keli šimtai, bet jie šventyklos beveik nerėmė, tik nedidelė dalis ateidavo į pamaldas. Negana to, naująjį kleboną užklupo labai rimta neganda – pirmaisiais klebonavimo metais kilo gaisras ir bažnyčią sudegė. Energingas dvasininkas rankų nenuleido: mokyklos rūsyje paskubomis įrengė koplyčią, o kiek vėliau buvo pastatytas bažnyčios rūsys, į kurį parkelta koplyčią. Jauno klebono atkaklumas rūpintis žmonių sielovada rado kelią į parapijiečių širdis: bendruomenė susibūrė, sugrąžino buvusias skolas ir prisidėjo prie naujos šventovės statybos. Bažnyčios statybos projektą parengė kitas žymus mūsų kraštietis, Amerikoje gyvenęs juodupėnas, garsus architektas J. Mulokas. Taip 1956 metais Saent Luizo mieste tikinčiuosius pakvietė nauja lietuviško stiliaus bažnyčia – dar vienas J. Muloko talento ženklas pasaulyje.
