Eligijus Daugnora
Pavadinimą pateisino visapusiškai
Festivalis santalkos, klasterio pavadinimą pateisino visapusiškai. Ne tik tuo, kad festivalį kartu organizavo trys miestai, bet ir repertuaro prasme. Ir bendras Rokiškio liaudies teatro bei Bolnisio (Sakartvelas) savivaldybės teatro projektas, ir dvikalbis Valkos miesto teatro spektaklis, ir net trikalbis (vaidintas italų, prancūzų ir rusų kalbomis) Florencijos (Italija) tarptautinio teatro centro pastatymas, ir naujausias Rokiškio liaudies teatro darbas, latvių autorės E. Haferės pjesė, režisuota ukrainiečio režisieriaus D. Gusakovo „Gerai arba nieko“, puikūs tokios santalkos, kūrybinės bendrystės pavyzdžiai.
Festivalio ekspertės Joke Elbers (Nyderlandai) ir Daina Kandevica (Latvija) pažymėjo, jog spektakliai buvo labai skirtingi ir suteikė ne tik daug džiaugsmo, bet ir peno mintims. Iš tikrųjų, vaidino ne tik mėgėjų, bet ir profesionalūs teatrai bei pusiau profesionalios municipalinių teatrų trupės, o didžiulio kontrasto tarp jų nebuvo, šalia dramos spektaklių labai šviežiai ir originaliai atrodė pantomimos teatras „A“ iš Klaipėdos, užsienio teatrų trupės šį kartą irgi parinktos originalios, su savita teatrine raiška, kuri leido žiūrėti spektaklius net nesuprantant kalbos, kuria vaidinama. Tolimiausi festivalio svečiai, Karagandos valstybinio K. Stanislavskio vardo Tautų draugystės teatro iš Kazachstano aktoriai, paklausti apie festivalio įspūdžius, bėrė tik pagyras. Nors jų teatras nemažai gastroliuoja užsienyje, lankėsi Serbijoje, Makedonijoje, Turkijoje, Rusijoje, Rokiškio festivalis paliko įspūdį ir festivalio organizavimu, ir labai įdomiais spektakliais. Paklausti, kuris pasirodymas padarė didžiausią įspūdį, aktoriai vieną po kito išvardino beveik visus festivalio spektaklius, o pradėjo nuo rokiškėnų „Nutildytų mūzų“ (rež. N. Danienė).
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…”
