– Vargonų medinė dalis daryta tų pačių meistrų kaip ir altorius, pakartoja jo siluetą.
– Suvainiškyje, Panemunėlyje yra išlikusios barokinės vargonų spintos, kuriose XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje meistrai sumontavo naują instrumentą. Dažnai vargonų spintos perneštos iš senųjų bažnyčių ir yra senesnės už pačią dabartinę bažnyčią. Pavyzdžiui, Jūžintuose barokinė bažnyčia ir spinta iš senų vargonų.
Vargonų spinta – tai, ką mes matome išorėje. Tai, ką matom iš priekio, vadinama prospektu.
– Man sakė, kad Jūs viską žinot apie Rokiškio krašto vargonus.
– Primelavo, kas taip sakė. Negaliu visko žinoti. Kažkiek žinau. Apie vienus daugiau, apie kitus mažiau.
Kiekvienas instrumentas turi savo istoriją ir kiekviena yra unikali. Vieni gal buvo pastatyti tai konkrečiai bažnyčiai, kiti iš kažkur perkelti. Pavyzdžiui, Čedasų vargonai. Jie buvo sukurti senajai bažnyčiai Latvijoje gyvenusio vokiečių kilmės vargonų meistro Friedricho Weissenborno, kuris turėjo labai savitą braižą. Kai pastatė naują bažnyčią, vargonai perkelti į ją.
– O yra įdomios sandaros, įdomaus skambesio vargonų?
– Yra. Kaip tik dabar teko padirbėti Salose, kur vargonai patys mažiausi visame rajone, turi tik keturis registrus, bet tikrai labai įdomus instrumentas tam laikotarpiui, XIX a. pabaigai – XX a. pradžiai. Jie turi tam laikui jau nebūdingą dalyką – išlikusį veikiantį akustinį būgną. Toks įrenginys dažnai būdavo barokiniuose vargonuose: vienas šalia kito stovi du dideli vamzdžiai suderinti per pustonį ir įjungus jie vienu metu pradeda groti. Gaunasi sekundos intervalas, kuris sukelia garso vibracijas, bangavimą, primenantį būgną. Salose yra vienintelis rajone išlikęs toks būgnas. Pati klaviatūra juodai balta, kokia pasitaiko vargonuose, bet man labiau užkliuvo, kad standartiškai būna 54 klavišai, kartais 56, kaip Kamajuose, o ten 53. Aleksandravėlėje klavišų dar mažiau, atrodo, 49. Bet ten dar iš senų barokinių vargonų išlikę oro dėžės, tai normalu pagal tą laiką. Baroko laikotarpiu dažnai pasitaikydavo įdomesnių sprendimų.
Čedasų vargonai irgi kadaise turėjo tokių įrengimų. Buvo ir būgnas, ir varpeliai. Padarytas kanaliukas, per kurį oras išeina į tokią turbiną-žvaigždę, kuri suka mechanizmą. Šis paeiliui skambina kokius 3–4 varpelius. Dar Čedasų vargonai, kaip ir Kamajų, turėjo tokį įrengimą, kuris vadinamas žaliuze. Kamajuose ją turi antro manualo (klaviatūros) vamzdynas, o Čedasuose vieno manualo vargonai, bet vamzdynas vargonų spintoje sukištas į tokią uždarą dėžę, kurios priekis padarytas iš žaliuzių. Griežykloje yra toks atskiras pedalas, kurį spaudžiant tos žaliuzės atsidaro arba užsidaro, ir gali nekeisdamas tembro reguliuoti garsumą.
– Kai Čedasuose įsijungia vargonai, girdisi toks ūžimas. Kas tai yra?
– Taip yra daugumoj bažnyčių. Tai ūžia variklis, pučiantis orą, kuris yra visuose vargonuose. Rokiškio bažnyčioje jis yra naujas, modernus, todėl ne taip girdisi, o ten, kur senesnis, ūžia garsiau.
– O kai nebuvo šitų variklių, pučiančių orą?
– Matot, yra keturios kilpos. Ten, būdavo, pora vyrukų sukiša į vidų, jie įsitveria į kartį ir pumpuoja orą. Esam bandę, viskas veikia puikiausiai. Keturios dumplės šiuose vargonuose. Ir Čedasuose, ir Žiobiškyje, ir Kamajuose, ir Salose – šitie mechanizmai daug kur yra išlikę. Rokiškio yra ypatingas tuo, kad čia yra dėžinio tipo dumplės: dėžė ir į ją įleistas toks dangtis, kuris yra sandarus, ant jo dėl svorio prikrauta plytų, kad sukeltų reikiamą slėgį. Kai pumpuoji, paspaudi, per mechanizmą eina virvė, kuri tą dangtį pakelia. O kai ją atleidi, dangtis nuo plytų svorio po truputį sėda ir duoda oro spaudimą. Lietuvoj tik dveji vargonai turi tokią sistemą – Rokiškio ir Rudnios (Varėnos r.). Kitur padaryti pleištinio tipo oro semtuvai. Čedasuose jie padaryti lygiagretūs, o Žiobiškyje yra oro rezervuaras, kurį irgi vadiname dumplėm, ir po juo sumontuotas mechanizmas ranka ar koja pumpuoti orą. Taip ir pumpuodavo. Esam ir tame pačiame Žiobiškyje tokį dalyką darę. Atsimenu, buvo Didysis Šeštadienis, per Didįjį Ketvirtadienį ir Penktadienį vargonai užgavėti, dabar jau galima užgroti – ir dingo elektra. Galima ir su fisharmonija groti, bet „Garbės himnas“, norisi iškilmingiau. Tai sutarėm, viena moterytė, mano choristė, buvusi vargonininkė, nuėjo, atsisėdo ir prapumpavo per tą himną – jokių problemų.
– Visą laiką įsivaizdavau, kad vargonininkas pats kažkaip tas dumples pučia, o pasirodo…
– Vargonininkas kojom turi groti, nebėra kada pūsti.
– Bet vis tiek, kiek darbo: vargonininkas groja, du vyrai dumples pučia…
– Būna ir daugiau. Pavyzdžiui, Žemaičių Kalvarijoje stovi didžiulės dumplės, kurias pūsti reikia trise ar keturiese. Seniau taip ir būdavo. O įsivaizduokit, kai reikia derinti vargonus – darbas juk ilgas. Nėra oro – negroja.
Šitą variklį mums atvežė 2020 metų vasarį iš Vengrijos, kur gal vieninteliai Europoje begamina tokius variklius. Anksčiau dar vokiečiai labai gerus variklius darydavo, bet dabar ta firma, gyvavusi 198 metus, bankrutavo. Salose tų pačių vengrų variklis stovi, tik kur kas mažesnis. Kitur stovi kokia nors sovietinė „chaltūra“, paimta iš grūdų džiovyklos ar dar kur. Jei garso izoliacija nebloga, tai viskas gerai. Variklį pastatyti – brangus malonumas. Kaimo bažnyčioms sunkiau ir su finansais. Užtat Čedasuose ir girdisi tas variklio ūžimas. Kai kur pasitaiko ir taip, kad variklis garsiau už vargonus ūžia.
– Ar visose bažnyčiose vargonininkas sėdi nugara į vargonus?
– Ne. Buvo toks vargonininkų pageidavimas, kad griežykla būtų pasukta į altorių. Daug yra vargonų, ypač senesnių, kur griežykla yra iš šono, pavyzdžiui, Čedasuose. Žiobiškyje vargonininkas groja atsisukęs nugara į altorių. Tokiu atveju yra veidrodis, per kurį matai altorių.
– Kaimų parapijose dabar ir mišios būna rečiau, ir grojama. Ar vargonų būklė nuo to nukenčia?
– Nenaudojamas daiktas genda. Kitas dalykas, kad ir kunigų požiūris į vargonus kartais būna atsainus. Yra buvę, kad vienoj parapijoj išmetė dumples ir nupirko elektroninį instrumentą. Tada tikrai būna apmaudu, kai istorinės vertybės nelieka. Dabar norint tuos vargonus atgaivinti reikia pirkti naujas dumples, kurios net pačios paprasčiausios kainuoja keletą tūkstantukų. Bet yra ir džiugių pavyzdžių, kai prižiūri instrumentus. Visokių tų vargonų yra – ir geresnių, ir blogesnių. Žiobišky, kur pats vargonininkauju, prisižiūriu instrumentą. Čedasuose instrumentas būtų neblogas, bet verkiant reiktų restauruoti oro paskirstymo dėžę, o tai didelis darbas ir nemaži finansai. Kai buvo atvykęs vyskupas vizituoti, tai sakiau jam, kad kai sujungi daugiau registrų, tai neblogai, bet kai mažiau, tada atsiranda daug pašalinių garsų. Sako, tai tu daugiau sujunk ir grok. Kai matai, kiek ten ateina žmonių į mišias sekmadienį, tai supranti, jog vargu ką padarysi. Salose džiugus pavyzdys – dabar ir variklį nupirko, ir vargonus pavyko sutvarkyti. Dar likę baigiamųjų darbų, bet jau tikrai visai kitas instrumentas. Kamajuose tvarkingi, geri vargonai, beje, antri pagal dydį Rokiškio rajone. Jie pneumatiniai, valdomi oru, o ne mechaniniai kaip dauguma. Rajone dveji tokie vargonai – Kamajuose ir Kriaunose. Dar Obeliuose geras instrumentas. Aleksandravėlėje teko derinti prieš keletą metų. Kazliškio vargonams reiktų naujo stipresnio variklio, nes vasarą sunku jais groti – oro labai trūksta.
Daugiau „Gimtajame…“
