Jokio kraujo, tik pėdos
„Ir meldžiausi, ir verkiau. Nebeturėjau su kuo ryte pasisveikinti, nors mes vis savo kalba pasikalbėdavom. Toks geras buvo. Be jo namai tapo kurti“, – pasakojo keturkojo draugo netekusi Gediškiuose gyvenanti Regina Vaičiūnienė.
Ji neslepia – vakarais baisu eiti į lauką, nes namai apaugę gyvatvorėm, ir neaišku, kas už jų tyko, kas už jų guli ir laukia. Savo šuniuko ji neberado rugpjūčio pabaigoje. Iš vakaro išėjo pamaitinti, o ryte neberado ei vienoj budelėj. Jis jų turėjo tris – vienoj miegodavo, ant kitų sėdėdavo.
„Lenciūgėlis“ užkabintas ant kablio, lyg žmogus būt buvęs. Galbūt vargšas šoko išsigandęs vilko ir tas „lenciūgėlis“ pakibo“, – pasakojo „Gimtajam…“ Iš pradžių dar pamanė, gal kas paleido – bet įsižiūrėjusi pamatė svetimas žvėrių pėdas – lyg kažkieno būta. Žiūrėdama miško pusėn rado kokių dvidešimties centimetrų vilksną. Dar paėjusi iki lauko – išgulėtą guolį bet jokio kraujo. „Tik ištrypta. Matyt, gulėjo ir laukė. Vilkas, žinoma, kas gi daugiau. O gal ir vilkė su vilkiukais, nes pripėduota daug“, – pasakojo R. Vaičiūnienė.
Jos šuniui – negrynaveisliam, bet panašiam į korgį – dvylika metų. Jis niekaip nenorėjo būti uždarytas. Nors kai pradėjo dingti kaimo šunys, šeimininkė bandė savąjį užsidaryti viduje. Bet jis uždaroj patalpoj negalėdavo būti, draskydavosi, niekada neidavo į namų vidų, tik lauke pakviestas visada atbėgdavo.
Gediškietė nieko negirdėjo tą naktį – jokio cyptelėjimo. „Gal jį pasmaugė, tik vienas „lenciūgėlio“ žiedelis nukritęs ant žemės. Kiek žinau, visų su pasaitėliais šunys ištempiami“, – pasakojo.
Anot R. Vaičiūnienės, vilkai visai nieko nebijo – kaimynai matę ne kartą. Stebėjo ryte du bėgančius pilkius važiuojant į Rokiškį prie „Levandų vanagynės“, kiti matė, kaip kambarinį šunelį, išleistą atlikti savo reikalų, iš už tvarto vilkas nusinešė į krūmus. „Kurgi ten pavys, nors ir vijosi. Gal tie vilkai išvaryti iš gaujos, gal kokie sužeisti, nesveiki, gal nebepaveja, nepagauna žvėries, nors pilna stirnų, barsukų, bet mūsų augintinius pjauna – ateina naktį pasiimti bejėgio šuns“, – kalbėjo R. Vaičiūnienė.
Medžiojimas prasidės tik spalį
Tumasonyse gyvenanti Loreta pasakojo, kad vaikai matė ir net nusifilmavo bėgančius vilkus. „Ir šiaip nėra drąsu. Vaikai mokyklinio amžiaus, jeigu susitiktų vilką? Jau kai mašina neužsiveda, tai nors dviračiu lydžiu iki mokyklinio autobuso“, – sakė moteris.
Praėjusį rudenį ji matė vilką, einantį nuo namų, pernai senelio šunį papjovė. Loreta prisiminė, kad pernai ir laikraštis jau apie tai rašė, ir televizijos buvo sulėkusios, tačiau niekas nesikeičia. Loreta neslėpė esanti soti pažadais, kad kažkas pasirūpins – todėl saugosi pati.
Anot pašnekovės, vilkų medžiojimas prasideda spalį, tačiau jau dabar jie lenda iš miško, todėl geriau būtų, kad leistų medžioti ir vasarą. „Gyvūnas – tiek laukinis, tiek naminis, jis juk irgi savo maisto ieško. Jie laisvi, drąsūs“, – kalbėjo Loreta.
Ji prisiminė, kad pernai, automobiliui apšvietus kelią, sutriko nuo vilko žvilgsnio – o tas perėjo priešais, bet vis tiek atsisukęs žiūrėjo. Ir po to kaip tik pamatė papjautą kaimynų šunį. „Latvijoj pjauna miškus, gyvūnai ieško ramybės ir bėga į Lietuvą. Jei nepjautų, tai gal taip nebūtų. Vilkas labai protingas padaras, bet neprognozuojamas. Jei sutikčiau dviračiu važiuodama, galiu ir nesureaguoti, kaip reikia. O žiemą Tumasonyse girdisi, kaip vilkai kaukia. Kūnas sureaguoja ir pašiurpsta. Kai pirmą kartą tą kaukimą išgirdau, pagalvojau, kad čia žmonės šaukiasi pagalbos“, – kalbėjo Loreta.
Ji irgi galvoja, kad vilkai, kurie šunis pjauna, išmesti iš gaujos, labai seni, todėl ir eina į kaimus ieškoti lengviausio grobio. O kaimų žmonės jau priprato nuolat stebėti pėdas, kokie gyvūnai aplink namus naktimis vaikšto. Ne tik vilkų, bet ir lūšies pėdų randa.
Daugiau penktadienio „Gimtajame…“
