Duoda tiek, kiek mes gal niekada nesugebėsime deramai įvertinti
Kasmet mes augame kartu su festivaliu. Tikimės kažko nepaprasto ir patiriame tai, ko niekur kitur patirti negalime. Muziejaus parke muzika susijungė su gamta. „Metų laikai“ taip darniai įsiliejo į aplinką, kad net gandras, atrodė, vaikšto pagal taktą aplinkui, o po to ėmė ir praskrido tarsi šaukdamas „bravo“.
Pilnutėlėje Kamajų bažnyčioje Vaclovo Augustino choras „Jauna muzika“ taip prikaustė visus, kad aš eilinį kartą pamiršau kvėpuoti. Jie labai pateisina savo choro vardą įliedami į programą dainuojančių jaunųjų atlikėjų kūrybą. Dar nepasibaigus festivaliui, jau pradėjau laukti kito. Tam, kad patirčiau tai, kas nenusakoma ir neišmatuojama. Simona ir Justina Rokiškiui duoda tiek, kiek mes gal niekada nesugebėsime deramai įvertinti. Bet, manau, jos gauna didelę grąžą iš skvarbių žiūrovų akių, susižavėjimo ir tokio gausaus koncertų lankymo. Ir pasirinkdamos programą sesės visada pataiko į dešimtuką.
Tai retai būna
Daiva Vilkickienė
Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė
Buvau trijuose renginiuose – bibliotekoje Reda Pabarčienė jautriai pristatė knygą apie Ireną Veisaitę. Susiejo su Matilda Olkinaite. Tikrai vertas aplodismentų koncertas „8 metų laikai“ – Vivaldis ir Piazzolla. Pagavo muzika ir nešė per visą vakarą. Ištirpo visa aplink muzikoj. O tai retai būna. Dar buvau „Ei, Jauga Jauga“ – sužavėjo žaismė, lengvumas, avantiūros… Tiesa, dar mačiau Afrikos būgnų pasirodymą L. Šepkos parke – gyva ir įtrauku, visiems suprantama ir su galimybe visiems dalyvauti. Sesės vertos pagarbos ir dėmesio. Visokeriopo. Aš, kaip bibliotekos direktorė, labai dėkinga už jų sugrįžimą į biblioteką su literatūriniu susitikimu, paskanintu klasikine muzika. Šiaip aš esu su jomis nuo pat pirmųjų pradžių – nuo pirmųjų koncertų.
Nebe stereo ir net nebe kvanto, o kažkas mistiško
Eligijus Daugnora
Režisierius
„Jaunos muzikos“ koncertas Kamajų bažnyčioj buvo kažkas tokio. Man pabaigoj visos žarnos vartėsi iš gražumo. Jie ten judėjo po bažnyčią, judėjo iš visų pusių, solistė paskutiniame „gabale“ iš sakyklos dainavo. Kartais atrodė, kad dainuoja kažkur tavo viduj. Nebe stereo ir net nebe kvanto, o kažkas mistiško.
Kaip oras ir vanduo
Irena Varnienė
Lituanistė, poetė, „Vaidiname žemdirbiams“ žiuri narė
Aštuonias dienas besitęsęs šių metų XVII Rokiškio klasikinės muzikos festivalis – Simonos ir Justinos Zajančauskaičių ir paties Dievo dovana mums, nes Rokiškis – šių smuiko ir pianino virtuozių sesių gimtinė.
Malonu, kad festivalio renginiai šįmet vyko patogiu laiku net keliose Rokiškio miesto ir rajono erdvėse: ir Rokiškio krašto muziejuje, ir muziejaus bei Liongino Šepkos parke, ir Juozo Keliuočio bibliotekoje, ir Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčioje – dar arčiau žiūrovo, dalyvio ir klausytojo.
Į šį muzikos festivalį buvo įpintas ir vizualusis menas. Atidaryta iki rugpjūčio 25 d. veiksianti Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“, pristatanti prieškario Lietuvos Kauną per žmogaus emocijas, nuotaiką.
Vienu vėju pralėkė šis savaitę vykęs XVII Rokiškio klasikinės muzikos festivalis, mums reikalingas kaip oras, vanduo ir kasdienė duona. Jis ugdo klasikinę muziką mylintį žiūrovą, nuskaidrina jo dvasią ir mintį, įkvepia, plečia kultūrinį akiratį. Jis profesionalus, gyvas, įdomus ir paveikus. Todėl nekantriai lauksime ir kitų metų festivalio, pritraukiančio vis daugiau klausytojų.
Daugiau „Gimtajame…“
