– „Ekologija“ ir „tvarumas“. Kokios pirmosios mintys kyla išgirdus šiuos žodžius?
Paulius: – Pirmiausia į galvą šauna tai, kad šie žodžiai ir su jais siejami judėjimai yra vienas ryškiausių XXI a. bruožų. Pažiūrėkime į komunikacijos kampanijų, judėjimų, iniciatyvų skaičius. Šią tendenciją vejasi ir viešasis sektorius: savivaldybių investicijos į LED žibintus, mažesnius elektrinius autobusus, dar taromatai, ES investicijos. Antra, ko gero, Lietuvoje ne tokį džiaugsmingą diskursą kelianti mintis – verslo ir ekologijos bei tvarumo santykis. Aišku, iniciatyvų yra, bet ne tiek daug, kiek nevyriausybinių organizacijų ar pavienių žmonių. O gaila. Juk verslas gali (ir turėtų) pelnytis ne problemas kurdamas, o jas spręsdamas. Kiek šia idėja besidomėčiau, žadėti net sau pačiam nesinori.
Julija: – Pirmiausia man tai asocijuojasi su kiekvieno žmogaus atsakomybe. Nors šias frazes dabar girdime labai dažnai, tačiau tiek tvarumas, tiek ekologija yra kiekvieno žmogaus indėlis į mūsų ateitį.
Lina: – Man tai siejasi su atsakomybe. Nuo mūsų – žmonių – ryšio su gyvąja gamta priklauso ir daugelio kitų organizmų lemtis. Šis faktas neretai priverčia susimąstyti ir keisti savo tvarkymosi, apsipirkimo įpročius. Visi turėtume ir galėtume savo gyvenamąją aplinką kreipti tvarumo link, tačiau konkrečiai su ekologija ateities nežadu sieti – jau esu radusi savo kelią.
– Ar Jūsų gyvenime atsiranda vietos tvarumui ir ekologijai? Ar ateityje tam skirsite dar daugiau dėmesio?
Paulius: – Paisau tvarumo ir ekologijos ir tuo didžiuojuosi. Nemėtau šiukšlių, stengiuosi naudoti minimalų kiekį plastiko ar popieriaus, rūšiuoju. Norėčiau modernesnio hibridinio automobilio, kažkokiu būdu visai atsisakyti plastiko ir t. t., tačiau gyvenime ne visada pavyksta įgyvendinti kiekvieną užsibrėžtą tikslą, dažnai atsiranda kliūčių, papildomų sąlygų.
Julija: – Ugdau tvaresnius įpročius, prieš pirkdama visada pagalvoju, ar man reikės maišelio, ar būtina apsipirkinėti greitosios mados parduotuvėse, ar naudoti gamtai žalingus produktus. Pirminė tvarumas idėja – išnaudoti viską, ką mes turime namuose, neperkant ir neapsikraunant naujais daiktais ar priemonėmis.
Lina: – Išsyk norisi atsakyti, jog nerandu tam laiko, tačiau geriau pagalvojusi suprantu, jog tie „tvarumo“ įpročiai siekia kur kas gilesnes ištakas, negu maniau. Tai ateina iš lietuviško taupumo, kuris yra pagirtinas. Prieš išmesdami nebereikalingą daiktą dar sykį pagalvojame, ar iš tiesų nebegalima jo sutaisyti, ar bent dalių pritaikyti kitur. Drabužius, avalynę taip pat neretai įsigyjame pasitaupę, tad kokybišką daiktą dėvėtume ilgiau – susidėvėjus ne keisti, o taisyti. Į parduotuvę dažniausiai einame nešini savais krepšiais. Šiukšles gerokai patogiau rūšiuoti į tam pritaikytus konteinerius, o žaliąsias atliekas mesti į kompostines. Taip elgiuosi ir aš, deja, šiuo metu gyvenu ne nuosavame būste, tad itin atsakingam atliekų rūšiavimui neturiu vietos ir galimybių.
– Kas lemia apsisprendimą įsigyti vieną ar kitą produktą? Ar įtakos tam turi gamintojas: tvari, socialiai atsakinga įmonė?
Paulius: – Taip, turi. Patariu visiems pasidomėti, kaip komerciniuose ūkiuose elgiamasi su maistui auginamais gyvūnais, „konfliktų mineralais“, priverstiniu ar net vaikų darbu didžiausiose pasaulio kompanijose. Tačiau keisti įpročius ir aukoti gyvenimo kokybę yra sudėtingas ir didelis pokytis.
Julija: – Tvarumas yra plati sąvoka, tai ne tik produktas mūsų rankose. Man negaila sumokėti daugiau, jei žinau, kad viskas, kas parašyta etiketėje, yra tiesa o pirkinys yra apgalvotas.
Lina: – Ekologiškai žaliavai užauginti reikia laiko, kantrybės, kruopštaus ir nuoseklaus darbo, kuris atitinkamai ir įkainojamas. Nesunku pastebėti, kad „eko friendly“ simboliu pažymėtos prekės yra gerokai brangesnės. Ekologija tapo puiki sritis reklamai, kuri neretai klaidina pirkėją ir verčia manyti, jog specialus ženklas pavers produktą geresniu ar sveikesniu. Jo maistinė vertė šiek tiek padidės tik tuomet, jei produktas bus išties užaugintas ekologiškai, o ne vien pažymėtas tokiu simboliu. Anaiptol ne visos įmonės paiso savo skelbiamų idėjų, tad jei norime vartoti vien atsakingai užaugintus produktus, turėtume patys juos auginti. Tačiau čia, kaip ir daug kur, reikia nepamiršti sveiko proto bei savęs nekaltinti, kad ir vėl nusipirkai agurką, užaugintą po plėvele.
– Kokia Jūsų nuomonė apie „greitąją madą“? Ar jaunimą vis dar masina perteklinis drabužių pirkimas? O tai jau „praėjusius“ kartos problema?
Paulius: – Jei nuoširdžiai, neturiu kuo pasidalinti ir nemanau, kad visais klausimais reikia turėti nuomonę.
Julija: – Manau, kad visuomenė pradeda suprasti antrinio panaudojimo naudą. Jauni žmonės užplūsta dėvėtų drabužių parduotuves, ten ieško išskirtinių aprangos detalių. Man atrodo, kad šiuo metu yra didžiulis noras išsiskirti, o rūbai iš antrų rankų tam padeda. Aš pati labai mėgstu dėvėtų drabužių parduotuves, nes tik ten galima rasti ir įdomių, ir kokybiškų drabužių.
Lina: – Tai tikrai aktuali problema, ypač jaunimui. „Greitoji mada“ – pigiausia, todėl lengviausiai prieinama. Tokie prekių ženklai, kaip „New Yorker“, „Sinsay“, „Takko fashion“, „Pepco“ ir daugelis kitų parduoda daug, bet nekokybiškų prekių, o tai skatina sugrįžti, nes daiktas susidėvi.
– Kaip manote, kokie sprendimai ar pokyčiai dar labiau prisidėtų prie švaresnės ateities? Kokioje srityje pokyčių reikėtų labiausiai?
Paulius: – Nebūčiau aš, jei visų laurų neatiduočiau švietimui. Tik švietimas gali reikšmingai pakeisti situaciją, nes juk ją kuria ir kontroliuoja žmonės. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad situacija šioje srityje yra prasta, tačiau pastebiu, kad ir moksleiviai, Lietuvos dabartis, šia tema nori kalbėti daugiau. Iš to kyla mano pasiūlymas: rinkti į valdžią tuos žmones, kuriems rūpi (ne tik ekologija ir tvarumas), „net“ jei jie jauni.
Julija: – Tvarumas nėra tik rūšiavimas ar pastangos pirkti mažiau ir atsakingiau. Vienas iš pavyzdžių – automobilio taršos mokestis, kuris, manau, yra puikus žingsnis, skatinantis rinktis mažiau taršų automobilį. Kalbant labiau lokaliai, vis dar pasigendu sprendimų, kurie spręstų dviračių laikymo problemą. Gyvenu Vilniuje – turime puikius dviračių takus ir visas sąlygas važinėtis, tačiau vietos, kur palikti dviratį, nėra, ypač jei neturi rūsio ar garažo.
Lina: – Labai sveikinantis sprendimas nuosaviems namams skirti daugiau rūšiavimo konteinerių, tačiau dar ne visur prie daugiabučių jų yra. Ne kartą stebėjau, kaip pažįstami miestelio gyventojai veža šiukšles į kitoms bendrijoms priklausančius konteinerius. Kai kurios ES šalys šalia konteinerių ar juose įmontuoja stebėjimo kameras ir baudžia žmones piniginėmis baudomis. Galbūt toks drausminimo būdas yra kraštutinis, bet efektyvus. Žinoma, įrangai reikėtų nemažų investicijų, todėl kol kas ši idėja utopinė. Kai kurie savo atliekų atsikrato miškuose. Mano manymu, tai brutalu ir verčia susimąstyti: „Ar šiukšlintajai tik nebus pramiegoję antros klasės pamokėlės apie plastiko irimo laiką?“ Greičiausiai jiems nė motais nei kur atsidurs jų atliekos, nei kiek laiko jos ten gulės, bet man rūpi. Grįžusi į gimtinę einu pasivaikščioti su šunimi ir pasiimu šiukšlių maišą. Kviečiu ir jus tvarkyti savo pakeles, nuvykite mintį: „Ne mano – tai ir nerinksiu.“
Greitoji mada. Faktai
Greitoji mados rinka yra ne tik planetai itin kenksminga industrija, ji taip pat stipriai prisideda prie žmonių išnaudojimo problemos, o dar ir skatina nuolat jaustis nepakankamai gražiam ir madingam.
- Šiltnamio dujų skleidimas: tekstilės pramonė per metus sukuria 1,2 milijardo metrinių tonų šiltnamio dujų.
- Vandens švaistymas: kasmet užauginti, nudažyti ir plauti medžiagas sunaudojama 79 milijardai litrų šviežio vandens.
- Žmonių išnaudojimas: 2013 m. sugriuvo kritinės būklės greitosios mados fabrikas Bangladeše. Ši katastrofa nusinešė 1,134 žmonių gyvybių.
- Planetos teršimas: 20–35 proc. mikroplastiko, esančio mūsų vandenynuose, yra dėl sintetinių rūbų skalbimo.
Ispakuota.lt inform.
Projektą iš dalies remia:
„Eko Rokiškis – mums ir vaikams“ – 12 000 EUR
