Nuo sporto užuomazgų, Rokiškio dvaro grafų pomėgio sportuoti iki kūno kultūros propagavimo mokyklose ir dvaruose, nuo užmojo stiprinti sveikatą iki reikšmingų sporto varžybų bei rokiškėnų pasiektų aukštumų, kokių galėtų pavydėti ne vienas šių dienų sportininkas. Ši kruopščiai surinkta, užrašyta, fotografijomis ir sportininkų prisiminimais iliustruota medžiaga, apimanti mažiausiai šimtmečio senumo laikotarpį, išdėstyta istoriko Petro Blaževičiaus rankraščio „Rokiškio krašto kūno kultūros ir sporto istorija“ dviejuose tomuose. Metraštis saugomas Rokiškio krašto muziejuje.
Iš istorinių šaltinių
Žinių, kad lietuviai naudodavo žaidimus ir fizinius pratimus pasirengti darbui, medžioklei ir kovai, paliko istorikas Pretorijus, gyvenęs 1635–1707 metais. Pirmieji ritinio, muštuko, kvadrato aprašymai siekia XVII amžių.
Kūno kultūra atsirado mokyklose kartu su krikščionybės įvedimu ir pirmosios mokyklos įkūrimu 1397 m. XV–XVII a. mokyklos priklausė vienuolynams ir bažnyčiai, kuri ragino užmiršti kūno grožį ir siekti „sielos grožio“. XVIII a. pabaigoje kūno kultūra buvo pripažinta ir ją imta puoselėti, o 1773 m. Edukacinė komisija šią discipliną įtraukė į mokyklų programas kaip atskirą mokomąjį dalyką. Europoje tai buvo pirmas atvejis, kai valstybė ėmė sistemingai rūpintis jaunuomenės fiziniu lavinimu.
Rokiškio kraštas šiame kontekste buvo labai aktyvus: 1781 m. Rokiškio, Obelių, Pandėlio, Kamajų, Panemunio parapijinėse mokyklose fizinio lavinimo pamokas lankė 86 mokiniai.
1803 m. caro valdžia kūno kultūros pamokas išbraukė iš mokymo planų, o XIX a. antroje pusėje caro valdininkai ir kariškiai, dirbę Lietuvoje, savo vaikų fiziniu auklėjimu rūpinosi pasikviesdami kūno kultūros mokytojus iš užsienio. Fizinis lavinimas buvo neužmirštas dvaruose. Caro valdžiai ėmus uždarinėti lietuviškas mokyklas, tautiečiai, boikotuodami rusiškąsias, savo vaikus mokė namuose arba pas daraktorius. Tačiau fizinio lavinimo pamokų čia nebebuvo. Sportas ir fizinis lavinimas bei jo svarba atgijo XX a. pradžioje.
Ištakose – jaučių badynės, druska, „ripka“
Apie kūno kultūrą Rokiškio krašte iki XX a. žinios negausios. Miškinių kaime 1889 m. gimęs kraštietis Matas Grigonis knygoje „200 žaidimų“ (išleista 1911 m.) rašo, kad „žaidimai žmogų linksmina, daro jį vikresnį, tvirtina jo sveikatą ir didina pajėgas“. Rankraščio autorius P. Blaževičius labai įdomią medžiagą rado Rokiškio krašto muziejuje, istorinėje medžiagoje apie Jūžintus. Joje pasakojama apie ilgai išlaikytą paprotį – jaučių badynių varžytuves: „Joninių išvakarėse Verpeliškių ir gretimų kaimų gyventojai sueidavo ant Kapkalnio, kur atsinešdavo mėsos, alaus, sukurdavo laužus ir suruošdavo bendras vaišes. Joninių ryte, saulei tekant, atsivesdavo geriausius jaučius badynėms. Dieną prieš badynes jaučių nešerdavo, kad būtų piktesni. Kai varžovai įsiaudrindavo, juos išskirdavo teisėjai, apsirūpinę vandens kibirais ir kartimis. Laimėjusio jaučio savininkas būdavo skelbiamas „jaučių karaliumi“.“
Garsus kraštotyrininkas Alfonsas Gaška, tyrinėjęs mūsų krašto praeitį, nurodo, kad Panemunio atgailaujančių kanauninkų kronikoje dar 1622 m. užrašyta, jog Panemunio, Pandėlio, Papilio, Suvainiškio, Onuškio, Kazliškio ir kai kuriose kitose apylinkėse vasaros pradžioje buvo švenčiama Saulės šventė. Stenionių kaime 1823 m. gimęs T. Kesiūnas pasakojo, kad tos šventės metu „berniokai, šokinėdami per ugnį, rodė savo drąsą ir vikrumą“. Leidiniuose apie Lietuvos sporto istoriją minimas Rokiškio krašto stipruolis Kaupas, gyvenęs XIX a. Apie šį stipruolį rašė mūsų kraštietis R. Ruseckas:
„Norkūnų kaimo (Rokiškio valsčius) baudžiauninkas Kaupas, eidamas Rokiškėlių dvaro baudžiavą, nustebinęs savo sveikata to dvaro poną. Buvę taip. Atvežus iš Rygos druskos, Kaupas, paėmęs iš vežimo maišą, kuriame buvę bent 12-15 pūdų (virš 200 kg) druskos ir pats vienas įnešęs vidun. Tai matydamas ponas nustebęs ir užklausęs Kaupo:
– Ar parsineštum tą maišą namo?
– Kodėl ne! – atsakęs Kaupas. – Jei ponas tą druską atiduotum – parsineščiau.
– Gerai! Atiduosiu, – sulygo ponas. – Bet tik jei parsineši. O jei neparsineši, tai ir 25 rykštes tau įkirsiu, ir druskos negausi.
Kaupas sutiko su visomis pono sąlygomis ir, pono palydovo lydimas, nusinešė druską į savo namus, esančius bent už trijų kilometrų nuo dvaro.“
Istoriniuose šaltiniuose tarp vietų, minimų kaip lietuvių pamėgtų žaidynių – imtynių, ristinių, mintynių – minimas Minkūnų kaimas. A. Gaška aprašęs senuosius mūsų krašto žaidimus: „ripką“, ledo ratą, sūpuokles. „Per vasaros šventadienius kaimo paaugliai mušdavo „ripką“. Jau žiemos metu iš berželių drūtgalių prisipjaustydavo 10–15 cm skersmens „ripkų“. „Ripkai“ mušti sudarydavo dvi komandas. Paeiliui per 30–40 žingsnių ant kelio sustodavo komanda prieš komandą ir stipriausias komandos žaidėjas, kiek įsibėgėjęs, paleisdavo „ripką“ į priešininkų pusę. Antroji komanda lazdomis stengdavosi tą „ripką“ atmušti“, – pasakojama prisiminimuose.
Apie ledo ratą A. Gaška rašo: „Kai tik rudenį užšaldavo valkos, tai paaugliai taisydavo ledo ratą. Apaštalėje ant negilios valkos ledo vidurio įkaldavo baslį ir, kai tas baslys įšaldavo, tada ant jo užmaudavo seną vežimo ratą. Prie rato pririšdavo gerai kaustytas rogutes, į jas susėsdavo vaikai. Kiti vaikai, arti prie rato pasibarstę žvyro, imdavo apie baslį sukti kartį.“
Sportinio judėjimo iniciatoriai
Viena energingiausių Lietuvos sporto organizatorių buvo Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, gimusi 1900 m. Rokiškio apskrityje, Totoriškio kaime. Ji buvo viena iš Lietuvos Fizinio lavinimo sąjungos steigėjų, šios organizacijos sekretorė ir pirmojo Lietuvos sporto laikraščio „Lietuvos sportas“ redaktorė. Kitas mūsų kraštietis – Antanas Jurgelionis, gimęs 1894 m. Aknystoje (dabar – Latvijos Respublika), 1930 m. su bendraminčiais įkūrė Fiziško auklėjimo draugiją, leidusią žurnalą „Fiziškas auklėjimas“, o 1932 m. įsteigus valstybinę įstaigą – Kūno kultūros rūmus – tapo jos direktoriumi ir jai vadovavo iki 1934 m. Jo iniciatyva Kūno kultūros rūmai ėmėsi įgyvendinti tautinę kūno kultūros sistemą „Sporūtą“.
Sportinio auklėjimo nuošalyje neliko ir Rokiškio krašto žmonės. 1922 m. įkūrus Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, jos klubas 1925 m. pabaigoje jau veikė ir Rokiškyje. 1928 m. išleistame Lietuvos sporto almanache minimi Lietuvos žydų gimnastikos ir sporto sąjungos skyriai Pandėlyje bei Rokiškyje.
1933 m. Rokiškio apskrityje veikė 13 „Sporūtos“ komisijos, kurios gerokai pagyvino krašto sportinį gyvenimą. Šia veikla rūpinosi ne tik sportinės organizacijos. 1912 m. įsteigta Pavasarininkų organizacija propagavo sportą tarp kaimo jaunimo, o ketvirto dešimtmečio pabaigoje minimas Rokiškio sporto klubas „Kęstutis“, dalyvavęs Pavasarininkų Kongreso sporto programoje.
P. Blaževičius rašo, jog vieni aktyviausių kūno kultūros ir sporto propaguotojų Rokiškio krašte buvo Šaulių sąjungos, įsikūrusios 1919 m., atstovai. 1930 m. Čedasų šaulių būrys vedė sporto pamokas, 1935 m. Rokiškio rinktinės narys dalyvavo Šaulių sąjungos šaudymo komandoje. Šaulių sąjungos istorijoje, išleistoje 1939 m., rašoma, jog per 1926–1936 metus, vykdant fizinio lavinimo programą, Rokiškio apskrities šaulių rinktinė buvo viena geriausių šalyje. Izidorius Šinkūnas, dirbęs Rokiškio apskrities komendantūroje (1937–1940 m.), prisimena, kad apskrityje buvo daug visuomeninių organizacijų, užsiėmusių sportine veikla: „Man, kaip einančiam sporto instruktoriaus pareigas komendantūroj, teko koordinuoti sportinę veiklą, organizuoti varžybas ir sporto šventes (šventės buvo rengiamos kasmet).“
Remiantis P. Blaževičiaus rankraščiu, nemažai išlikusios medžiagos apie mūsų krašto moksleivių sportinį gyvenimą. Štai kaip kūno kultūros padėtį Rokiškio gimnazijoje aprašinėja P. Kietis, kilęs iš Bajorų kaimo ir mokęsis gimnazijoje iki 1929 m.: „Tais laikais gimnazijoje tinkamų sąlygų nebuvo gimnastikai pravesti. Vėliau didžiųjų rūmų pirmo aukšto viena klasė buvo parengta gimnastikos pamokoms pravesti. Tik esant nepalankiam orui klasėje buvo atliekami pratimai. Šiaip gimnastikos pamokos būdavo pravedamos kieme arba kur nors lauke. Labiausiai mėgstama mokytojų ir mokinių vieta buvo tarp tvenkinių ant pylimo. Gimnazijos kieme stovėjo pagrindinės gimnastikos priemonės, kaip lygiagretės, skersinis, kopėčios, virvė, kartis ir grandys. Lengvajai gimnastikai lauke buvo naudojami ietis, ritulys, diskas ir kartelė į aukštį šokti. Rodos, kad buvo dvi savaitinės pamokos gimnastikos programai praeiti. Gimnastikos mokytojai yra buvę karininkai arba kūno kultūros kursuose apmokyti. Nebuvo tikslo pasiekti kokių aukštų rodiklių, o atlikti eilinius pratimus, kurie lavintų mokinį fiziškai. Buvo plačiai naudojama Čekoslovakijos sakalų gimnastikos sistema, nereikalaujanti jokių įrankių, atliekama gryname ore. Kiekvienas numeris susidarė iš eilės kojų, rankų, juosmens judesių (…). Rokiškio gimnazija garsėjo puikiais kūno kultūros specialistais mokytojais J. Klusiu, L. Vorobėjumi, L. Gembickaite, O. Balnanonyte, Adamoniu, J. Žukausku. Kaip prisimena J. Mikšys, J. Žukauskas išsiskyrė moksliniu požiūriu į kūno kultūrą ir sportą. Jis labai piktinosi dėl propagandinio masinio sporto, kai netreniruotus žmones versdavo dalyvauti varžybose.“
Sporto švenčių užkratas
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje buvo pradėtos rengti gimnazijos sporto šventės. 1937 m. „Lietuvos sportas“ rašė: „Per Šeštines Rokiškio miesto stadione įvyko gimnazijos sporto šventė. Labai gerai sutvarkyta energingų kūno kultūros mokytojų Vorobėjaus ir Gembickaitės. Žiūrovų buvo apie 1000. Bendrus ritmiškus pratimus atliko virš 500 berniukų ir mergaičių. Po pratimų buvo orasvydžio rungtynės, toliau sekė gimnazistų krepšinio rungtynės su vietos Hapoel. Po pertraukos įvyko meniški šuoliai (…). Tai buvo geras užkratas Rokiškio krašte stiprinti kūno kultūros lavinimą.“
Kūno kultūra – ir dvaruose
XX a. pradžioje Rokiškio krašte buvo nemažai dvarų, kuriuose buvo populiarinamas sportas, tačiau, P. Blaževičiaus pastebėjimu, dvarų kultūros tyrinėtojai šiai veiklai skyrė per mažai dėmesio. Bene daugiausia medžiagos išliko apie Rokiškio dvaro sportinį gyvenimą. Šio dvaro liokajaus J. Petrulio prisiminimuose yra žinių apie lauko teniso aikštelę. Cementinių teniso aikštelių Lietuvos dvaruose buvo dar iki Pirmojo pasaulinio karo. Kada tokia aikštelė atsirado prie Rokiškio dvaro, tiksliai nežinoma. Tačiau J. Petrulis prisiminė, kad lauko tenisas vasarą buvo mėgiamas: jį žaisdavo ir patys dvariškiai, ir atvykę svečiai. Liokajaus vaikus dažnai pakviesdavo padavinėti nukritusius kamuoliukus.
Bene mėgstamiausias grafų užsiėmimas buvo jodinėjimas. Rokiškio dvare jodinėjimui buvo laikomi 4 žirgai, juos prižiūrėjo Garška, po to – Kirklys.
Prie Rokiškio dvaro rūmų buvo aikštelė, kurioje grafo vaikai bėgiodavo. Tačiau slidinėti jiems patikdavo dar labiau. Apie tai byloja nemažai nuotraukų, išsaugotų muziejuje ir gyventojų archyvuose. Mėgstamiausia slidinėjimo vieta buvo prie Kalvarijų, šalia miesto. 103 metų sulaukęs J. Petrulis sportiškiausiu dvaru laikė Kavoliškio dvarą, kur labai mėgo svečiuotis jaunieji Rokiškio grafaičiai. Šio dvaro prieškambaryje, vadinamame holu, buvo įvairių sporto priemonių gimnastikai ir žaidimams: virvės, kopėčios, sienelės, žiedai, skersinis, tinklai tenisui. Kaip pasakojo J. Masiulionytė–Montrimienė, ten tarnavusi XX a. ketvirto dešimtmečio pradžioje, tokios salės neturėjo net gimnazija. Taigi, Kavoliškio grafaičiai Zbignevas ir Bagdonas Komorovskiai buvo auklėjami sportiškai.
Pralošta sidabro taurė
Rokiškio muziejuje saugomas ypatingas eksponatas – sidabro taurė, kurią 1931 m. iškovojo Panevėžio krašto dvaro savininkas V. Komaras, žymiausias XX a. pirmos pusės Lietuvos lengvaatletis, Lietuvos pirmenybėse užėmęs II vietą šuoliuose į tolį. Pikantiška šio prizo istorija: sidabro taurę V.Komaras pralošė Rokiškio grafams žaisdamas kortomis.
Rudolfo Lymano anūkė – profesionali gimnastė
Viena Rokiškio krašte puoselėtų sporto šakų – gimnastika. Pirmieji gimnastikos puoselėtojai buvo mokytojai. Rokiškio gimnazistas J. Kietis, čia mokęsis iki 1929 m., pasakojo, jog iš pirmųjų gimnastikos mokytojų verti paminėti Sandravaitė, Adamonis. Pastarasis, baigęs Rokiškio gimnaziją, mokėsi kūno kultūros mokytojų kursuose ir tapo, pasak J. Kiečio, bene geriausiu gimnazijos gimnastikos mokytoju. Jis mokiniams demonstruodavo sudėtingiausius gimnastikos pratimus, buvo labai reiklus. Deja, jo gyvenimas baigėsi tragiškai – atostogaudamas Palangoje jaunas pedagogas nuskendo.
Pokario spaudoje žinių apie gimnastikos pirmenybes randama nuo 1950 m. Viename straipsnių pateikta išvada, kad „gimnastika apskrities mokyklose palikta savieigai“. Tais metais apskrities gimnastikos pirmenybėse dalyvavo Rokiškio, Juodupės, Panemunio, Obelių ir Kamajų komandos. Komandines pirmenybes ir laisvųjų judesių varžybas laimėjo Rokiškio I vidurinės mokyklos berniukai ir Rokiškio II vidurinės mergaitės. Po poros metų spaudoje paskelbta, kad „didelę pažangą padarė rajono mokyklų gimnastika.“
Čia aptinkamos Rokiškio krašto kūno kultūros sąsajos su kompozitoriumi, vargonininku ir Rokiškio vargonų mokyklos įkūrėju Rudolfu Lymanu, kurio vardu pavadinta Rokiškio muzikos mokykla. Jo anūkė Aleksandra Povilaitytė-Kondratienė (gim. 1926 m.), baigusi Kūno kultūros institutą, gavo paskyrimą dirbti Rokiškio mergaičių vidurinėje mokykloje. Ji pelnė aukštų pasiekimų sportinėje ir meninėje gimnastikoje.
1954 m. Rokiškyje atidarius vaikų sporto mokyklą, A. Povilaitytė-Kondratienė tapo gimnastikos trenere. 1956 m. sporto mokyklą baigė pirmieji keturi gimnazistai, tačiau 1960 m. gimnastikos skyrius buvo panaikintas dėl, kaip nurodyta, nepatenkinamų darbo sąlygų. Yra 1961 m. įrašas apie individualias šešiasdešimties rajono gimnastų varžybas. Jas laimėjo rokiškėnai A. Klegerytė ir J. Macijauskas. 1968 m. spaudoje pateikta žinių apie paskutiniąsias rajonines gimnastikos varžybas, kuriose dalyvavo keturios vidurinės mokyklos. Tai buvo tie metai, kai, anot V. Šliko, „Rokiškyje gimnastika sugriuvo“.
Rokiškio krašto muziejaus archyvo nuotr.
Aldona Minkevičienė
