„Gimtasis…“ tęsia pasakojimą apie bausmes, kurių sulaukdavo į žandarų rankas patekę knygnešiai. Ką reiškia patekti į caro policijos nagus? Kokios sąlygos buvo tuometiniuose kalėjimuose? Ką reiškė iš gyvenimo išbraukti metus be šeimos, namų, svečioje šalyje, į kurią ištrėmė geležinė caro valdžios letena? Ar verta buvo tam aukoti savo gyvenimą ar sveikatą, juolab kad lietuviškasis žodis daugeliui knygnešių didelių turtų nesukrovė?..
Kalėjimas iš vidaus
Kaip buvo elgiamasi su sulaikytaisiais knygnešiais ir knygų laikytojais, pasakojo knygnešys, daraktorius, Jūžintų krašto šviesuolis Juozas Ottas Širvydas savo atsiminimuose („Juozas O. Širvydas. Biografijos bruožai“). Jo namuose 1896 m. rugpjūčio 22 d. buvo atlikta krata ir rastos 176 lietuviškos, lenkiškos ir rusiškos knygos. Už tai J. O. Širvydui buvo skirtas kardomasis areštas. Iš Jūžintų sulaikytasis buvo nuvežtas į Rokiškį. „Rokiškyje pristavas atsisakė mane priimti į vietinį kalėjimą, nes, sako, neturįs kur politinių dėti. Todėl buvau didelėje „pagarboje“: kur tik žandarai eina, ten mane vedasi, kol negavo įsakymo gabenti į Panevėžį“, – teigiama atsiminimuose.
Kur buvo tas kalėjimas, kuriame atlikdavo areštus įkliuvę knygnešiai, daraktoriai, kur savo likimo laukė J. O. Širvydas? Anot istoriko, muziejininko Valiaus Kazlausko, pastatas nėra išlikęs. Migloti ir duomenys apie tai, kur jis galėjęs būti. Spėjama, kad galima kalėjimo vieta buvusi prie senamiesčio, netoli vadinamosios „senosios kepyklos“.
Izoliavo nuo kitų kalinių
Akivaizdu, kad tokios „politinės“ bylos kaip J. O. Širvydo nebuvo sprendžiamos Rokiškyje. Taigi nusižengėlį įsakyta pergabenti į Panevėžį. Kelionėje traukiniu žandarai nė akimirkai neatsitraukė nuo konvojuojamo įtariamojo.
„Panevėžyje perdavė mane „raudonojon“ – tai buvo nesenai pastatytas raudonų plytų namas, panašus į Petrapilio Krestų kalėjimą. Reiškia, pirmusyk gyvenime patekau kalėjiman už nusikaltimus kurių nelaikiau nusikaltimais! Kitą rytmetį mane nuvedė žandarų įstaigon. Čia rotmistras Rutkovskis su kokiu ten prokuroru mane labai smulkiai ištardė ir naują protokolą surašė. Kalėjiman uždarė rugpjūčio 23 d., 1896 metais. Kas kelintą dieną vesdavo pas žandarus tardyti, o kartais pats rotmistras su prokuroru net kalėjiman atvykdavo. Kaž kokiu būdu jie ko naujo apie mano veiklą patirdavo, tada vėl tardydavo. Kai ko buvo sučiupę tikro, bet daug buvo jų pačių, ar šnipų bei mano priešų sugalvota“, – memuaruose pasakojo J. O. Širvydas.
(Kalba netaisyta – aut. past.)
Iki pat metų pabaigos jis iš šeimos negavo nei laiškų, nei siuntinių. Lankyti kalinį buvo draudžiama, kalėjo jis vienutėje.
„Kambariukas mažas: aštuoni žingsniai išilgai, keturi skersai. Prie sienos prirakinti geležies narai, dienomis priglaudžiami, nakčiai nuleidžiami. Todėl dieną ir norėdamas prigulti negalėdavai. Ant žemės gulti būdavo uždrausta. Mūro sienoje, aukštai, kalkėmis užteptas langas – pro jį net žiūrėdamas laukia nieko nepamatysi. Jis duodavos kiek praverti, bet sargas, patėmijęs tuojau surikdavo: „Uždaryk langą!“ Tik jam prižiūrint būdavo leidžiama rytmečiais langą atidaryti ir kambariuką pravėdinti. Rytą reikėjo paskirtą valandą keltis, vakare – gulti. Pusryčiams puodukas cikorijos ir duonos gabalėlis; pietums kruopų dubinėlis ar kopūstų sriuba; vakare arbatos puodukas. Duonos likus, pasidėdavai į spintelę, ėjusią ir stalelio pareigas, bet vakare sargas spintukę išvalydavo. Mėsos trupinėlį pamatydavome tik šventadieniais ir valstybės šventėse“, – apie kalėjimo buitį rašė J. O. Širvydas.
Ilgą laiką jis kalėjo vienas, netgi į pirtį šeštadieniais praustis buvo vedamas vienas. Tik vėliau praustis leisdavo dviese. Čia susipažino su kitu kaliniu – Dambrausku, tardomu dėl žmogžudystės. „Sargai ėmė mus skaityti tos pačios „rušies“ kaliniais, nes abu dėvėjome civiliais, iš namų atsineštais rubais, ne pilkomis milo sermėgėlėmis, kaip kiti kaliniai“, – atsiminė kraštietis.
Buvo ir pozityvių dalykų
J. O. Širvydas net baisiausiose situacijose gebėjo įžvelgti teigiamų dalykų. „Kalėjimas išmokė mane pozityvių dalykų. Pavyzdžiui, skaityti. Paviršium ir greituoju knygą perbėgti, nėra skaitymas. Aš išsilavinau visa mintimi skaityti, iki veikalas galvoje įsibrėždavo ir pasilikdavo“, – rašė jis. Nenuostabu, kad kalėjimo gyvenimas stebino kraštietį laisvo laiko gausa: juk kaimo gyventojui netrūko buities ir ūkio darbų. „Kalėjime buvau aprūpintas butu, valgiu ir ramybe. Tokiu budu, gavau progos studijuoti istoriją, tirti iš knygų gyvenimą ir daryti sau ateičiai išvadų“, – rašė J. O. Širvydas.
Knygnešių grupelei – revoliucinės organizacijos „etiketė“
Po Naujųjų metų J. O. Širvydą įkėlė į bendrą politinių kalinių kamerą. Joje sėdėjo ir teismo laukė garsus knygnešys, panevėžietis Kazys Ūdra su talkininkais, kuriems policija kurpė didelę politinę bylą. „Jų tardymas jau buvęs baigtas, ir tik teismo laukė. Jiems buvo sugalvota milžiniška byla. Sako, jie sukūrę „revoliucijonierių grupę“ vardu „Respublika“ – Udra buvęs „Prezidentas“, Ladukas „ministrų kabineto sekretorius“, kiti – aukšti „Respublikos“ valdininkai. Jiems prikergta ir garsus knygnešys Bieliakas–Bielinis. Šitą „Respublikos“ pasaką, aišku, sugalvojo ir išputė valdžiai uolumu pasididžiuoti norį žandarai, nes visi kaltinamieji buvo begalo ramaus pobudžio Lietuviai, važinėję po Lietuvą pardavinėdami Lietuviškas knygas“, – prisiminimuose rašė J. O. Širvydas.
Siuvėjų grupė
Žinių apie įvykius Lietuvoje ir pasaulyje kaliniai gaudavo iš kitų suimtųjų. Žinias nešiojo ir sargai, tačiau jų kaliniai privengė: sargybiniai ne tik dalijosi žiniomis, bet ir pasiklausydavo kalinių kalbų, juos šnipinėjo.
Pasitikėjimo nekėlė ir kalėjimo felčeris, lenkų kilmės jaunuolis. „Sargo dabojamas, jis mane asmeniškai apžiūrėdavo ir retkarčiais prašnekindavo. Sykį netikėtai net paklausė gal aš turįs laiškų, ar žinių kam perduoti. Jo ryšių su žandarais pabijojęs, mandagiai padėkojau ir nuo patarnavimo atsisakiau“, – rašoma prisiminimuose.
Laisviau atsikvėpti kaliniams pavyko tik tuomet, kai įsidarbino siuvėjais. „Sykį mus apklausinėjo, ar kuris nemokame siūti. Ladukas amatu buvo siuvėjas, aš tos profesijos mokiausi, o Udrą pasiėmėme „mokiniu“. Tokiu būdu, dienomis pasikeldavome vienu aukštu viršun ir ten siudavome kaliniam milines. Už darbą mokėdavo“, – rašė J. O. Širvydas.
Caro kalėjime taip pat buvo privilegijuotųjų. Štai vienas žydų tautybės pirklys kalėjime buvo siuvėju, nors gyvenime nebuvo adatos rankose laikęs. „Kitas siuvėjas, senukas kaimietis, buvo tikras savo amato žmogus, nuteistas kalėti dėl prigyvenimo kudikio su savo dukteria. Patekome erdvesnėn vieton, kur maišydavosi daugiau žmonių ir žinių. Ir parukyti budavo laisviau“, – rašė kraštietis.
Jis kalėjime praleido gerą pusmetį – nuo 1896 m. rugpjūčio 23 d. iki 1897 m. balandžio 16 d., „iki pranešė kad esu trims metams ištremiamas už Lietuvos ribų, į Kuršą, Latvijon. Dėl mano nepilnametybės kalėjimu nenubaudė. Nors ištrėmime, sakė, turėsiąs policijos priežiūroje buti, bet neapsakomai nudžiugau išgirdęs žodį „laisvas“. Tiesa, kalėjime praleistas tardymo laikas be naudos nepraėjo, nes teko nemaža knygų perskaityti, teko prisižiūrėti visokiems žmonių tipams ir gyvenimo faktams. Net buvo gaila Udros „Respublikoje“ draugus palikti su kuriais taip gražiai susigyvenau. Vėliau juos ištrėmė į Rusiją. Širdingai su jais atsisveikinęs, žandaro į stotį palydėtas, gavau iš jo bilietą į Eglaitės (Jalovkos) stotį Kurše. Kišenėje turėjau kalėjime uždirbtą algą, o ant pečių savo mylimiausių knygų maišą“, – pasakojimą apie caro kalėjimą baigė J. O. Širvydas.
Didelė politinė byla
Už ką iš tiesų įkliuvo „revoliucionieriai“ K. Ūdra ir A. Ladukas? Kaip teigiama Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus sąvade „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904“, K. Ūdra netoli Panevėžio, Garšviuose, įkūrė knygnešių draugiją. 1894-aisiais policija jo namuose rado gausybę įkalčių: lietuviškosios spaudos ir laiškų. Susektas ir sulaikytas K. Ūdra buvo tik 1895-ųjų viduryje ir uždarytas į Panevėžio kalėjimą. Krėsdami jo namus, žandarai rado lietuviškų knygų, sąskaitų, knygnešių adresų, užrašų. 1896 m. caro paliepimu K. Ūdra buvo nubaustas dvejiems metams kalėjimo vienutėje, skaičiuojant laiką nuo arešto, ir penkeriems metams tremties Sibire, Čerepčios mieste, Jakutijoje. Atlikęs bausmę, 1902 m. K. Ūdra grįžo į Lietuvą ir vėl platino nelegalią lietuvišką spaudą.
Kitas šios istorijos herojus Adomas Ladukas iš Molainių (netoli Panevėžio) buvo apkaltintas antivyriausybinių leidinių laikymu, bet neįrodyta, kad juos būtų platinęs. Už tai šiam knygnešiui Vilniaus teismo rūmų prokuroras pasiūlė dvejus metus kalėjimo ir trejus metus tremties. 1896 m. caras šią bausmę patvirtino ir A. Ladukas buvo išsiųstas į Peterburgo vienučių kalėjimą. Po to ištremtas į Vologdos guberniją. 1900-aisiais grįžo į Lietuvą, vertėsi siūdamas drabužius ir mokė rašto jaunimą bei pagyvenusius žmones. 1927-aisiais jam buvo paskirta 75 litų knygnešio pensija, o po mirties A. Ladukas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu.
