Pabaiga. Pradžia 2016 07 02
Giedojimas suartindavo lietuvius
J. Zauka svarų pėdsaką paliko ir kituose kultūrinės veiklos baruose. Pasak bibliotekininkės G. Deksnienės, tarnaudamas katedroje jis dalyvaudavo pamaldose, giedodavo. Jo muzikinius gebėjimus pastebėjęs vargonininkas Kazys Maltarzevskis primygtinai reikalavo mokytis groti. J. Zauka atsisakinėjo, tikindamas, jog jis nebejaunas ir neturi muzikos instrumento. Atsikalbinėjimai baigėsi tik tuomet, kai vargonininkas ne tik dovanojo J. Zaukai fortepijoną, bet ir išmokė pažinti natas, groti, giedoti.
Anot istorikės O. Mackevičienės, „Sankt Peterburgo katedros zakristijonas, dovanų gavęs fortepijoną, tuoj pat ėmėsi burti svetimame mieste gyvenusius lietuvius į chorą ir mokyti lietuviškų giesmių bei dainų. Norinčių radosi tiek, kad netilpo dviejuose mokytojo turėtuose kambariuose. Choristus teko dalinti į grupes. Ir jau 1896 m. po kunigo Kazimiero Prapuolenio pamokslo, kai jo choras galingai užtraukė „O Dieve Tėve, Dieve maloningas“, visi, buvę Peterburgo katedroje, patyrė tokį stiprų įspūdį, kad dauguma net apsiašarojo. Jaunas inžinierius P. Vileišis, taip pat dalyvavęs mišiose, atsisveikinant spausdamas J. Zaukos ranką, kaip padėką į delną kartu įspraudė 25 rublius.“ Giedojimas suartindavo svetimoje šalyje gyvenusius lietuvius, priminė jiems gimtinę.
Leidimas – latviams, spektaklis – lietuviams
Chorų koncertams populiarėjant, J. Zaukai kilo mintis, kad tokius pasirodymus pagyvintų, pritrauktų daugiau žiūrovų šokiai ir vaidinimai. Tokiems koncertams reikėjo caro valdžios sutikimo, kuris būdavo išduodamas visuomeninėms organizacijoms. Pirmasis viešas muzikinis-teatrinis lietuvių pasirodymas įvyko latvių koncerte. Klausytojai ne tik plojo, bet ir reikalavo pakartoti. Kitiems viešiems lietuvių meno vakarams leidimus gaudavo latviai. 1892 m. J. Zauka su bendraminčiais įregistravo Savitarpės pašalpos draugiją, kurios vardu gaudavo leidimus koncertams. Jo suburtas artistų mėgėjų dramos būrelis pastatė pjeses „Nepadėjus nėr ko kasti“, „Dėdė atvažiavo“, „Amerika pirtyje“, „Ponas ir mužikas“. Vaidinimai pagyvino koncertus, jiems vykstant salėse nelikdavo tuščių vietų.
Bibliotekininkė G. Deksnienė tarp knygnešio dokumentų rado tokį prisiminimą: „Statant spektaklį „Ponas ir mužikas“ afišos buvo parašytos lietuviškai, bet žandarai nuplėšė ir atspausdino rusiškai. Ką daryti? Važiuoja toks Mažonis pas miesto viršininko reikalų vedėją, kad gautų leidimą pagal senąją afišą su lietuvišku vertimu statyti pjesę, o Zauka su Būga laukia, ką Mažonis grįžęs pasakys. Kai Mažonis grįžo su gera žinia, sustojo visi trys, susikabino į glėbį, pasibučiavo ir iš džiaugsmo apsiverkė, kad iškovojo tokią brangenybę.“
Savitarpės pašalpos draugija jos įkūrėjui ir aktyviam nariui J. Zaukai dovanojo laikrodį su aukso monograma bei įrašu ir dirigento lazdelę – batutą. Pastaroji yra išlikusi ir šiuo metu saugoma Lietuvos teatro ir muzikos muziejuje.
Įsteigė paštą, įkūrė gaisrinę
Dirbdamas katedroje, J. Zauka susirgo. Pašlijus sveikatai, jis persikėlė vargonauti į Gatčiną, maždaug 45 km nuo Sankt Peterburgo. Ten dėl geresnio oro tikėjosi savijautos pagerėjimo. Gatčine jo veikla prigeso, nes šiame mieste gyveno nedaug lietuvių.
Per ketverius metus ligai tapus chroniška, draugams patarus, 1908 m. žiemą J. Zauka grįžo arčiau tėviškės ir apsigyveno Subatėje (dabartinė Latvija), miestelyje, esančiame prie pat Lietuvos. Subatės apylinkėse gyveno daug lietuvių. Nors ir sirgdamas, J. Zauka ėmėsi mėgstamos veiklos – subūrė lietuvių chorą, režisavo lietuviškus vaidinimus, komedijas. Vienas žinomiausių Subatės laikotarpio spektaklių – „Blinda“. Su mėgėjų artistų kuopa J. Zauka aplankė visus gretimus miestelius – Rubenę, Ilūkstę, Grivą. 1910 m. vasario 16 d. Subatės bažnyčioje J. Zauka sumainė žiedus su choriste Emilija Bacanaite. Tais pačiais metais apsigyveno Obeliuose ir dirbo kooperatyvo vedėju. Jo iniciatyva Obelių miestelyje buvo įsteigtas paštas, įkurta gaisrinė.
Liga pakirto šeimą
Artėjant Pirmajam pasauliniam karui, J. Zauka sugrįžo į Sankt Peterburgą. Įsidarbinęs Putilovo dirbtuvėse pateko tarp daug lietuvių, subūrė jų chorą. Norėdamas padėti lietuviams, dalyvavo Sankt Peterburgo lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto veikloje. 1916 m. su saviveiklininkais pastatė pjeses „Daktaro kabinete“, „Nutrūko styga“, „Tėtė pakliuvo“, susirinkę dainuodavo dainas „Šaltyšius“, „Saulutė nusileido“, „Vai žydėk, žydėk“.
1918-ųjų liepą Zaukų šeima grįžo į Obelius, tačiau savo namuose rado gyvenančius vokiečių kareivius, buvo priversti pas žydus samdytis butą. Šeimai labai trūko maisto, todėl J. Zauka, pakviestas Subatės klebono Rimeikos, pradėjo vargoninkauti. 1920 m. žiemą šeimą ištiko nelaimė – gripas pakirto mylimą žmoną Emiliją, jos seserį ir du sūnus. Išsikapstyti pavyko tik J. Zaukai ir penkiamečiam sūnui Alfonsui.
1927 m. Subatėje, siekdamas apsaugoti lietuvius nuo sulatvėjimo, J. Zauka įkūrė lietuvių katalikiško jaunimo draugiją „Šviesa“, įsteigė lietuvišką knygynėlį, rengė lietuviškus vakarus, rūpinosi lietuviškos pagrindinės mokyklos atidarymu. Jo sūnus Alfonsas mokėsi Rygos lietuvių gimnazijoje, o tėvas skatino jį dalyvauti Lietuvos dainų šventėse, skautų organizacijoje. Įsimintini tėvo žodžiai, parašyti sūnui: „Sūnau mano vienatini Alputi. Palikai tu man vienatinis. Pažiūrėk pro langą į tas lelijas. Ir jas piktžolės apauga, jei nenuravėsi. Taigi, turėk visuomet tyrą bei gryną sąžinę. Daryk gerai ir iš to džiaukis. Kur eini, ką darai ir ką kalbi – vis mislyk, tai nepaklysi“.
Obeliečiai įamžino knygnešio atminimą. Gatvė, kurioje jis gyveno, pavadinta J. Zaukos vardu. Prie namo pakabinta paminklinė lenta su užrašu: „Šiame name nuo 1932 m. iki mirties 1943 m. gyveno kultūros veikėjas Juozas Zauka.“ 1975 m. Rokiškyje vykusio medžio drožėjų plenero metu tautodailininkas, tapytojas, literatas, medžio drožėjas Stasys Karanauskas sukūrė skulptūrą „Knygnešys“, kuri stovi šalia J. Zaukos namo. Ją mato visi, važiuojantys pagrindine Obelių gatve. Rokiškio krašto muziejuje ir Obelių bibliotekoje saugomi J. Zaukos daiktai, jubiliejų proga organizuojamos leidinių apie žymųjį knygnešį parodos.
