Rokiškio Šv. Mato bažnyčios fundatorė, grafo Konstantino Tyzenhauzo duktė Marija Tyzenhauzaitė–Pšezdzieckienė, švietimo, menų ir kitų sričių mecenatė, istorijos bei dailės mylėtojams dar žinoma ir kaip dailininkė. Bet ar pagrįstos prielaidos, kad ji puoselėjo lietuvių kalbą, kurios mokė savo ir dvariškių vaikus?
Abejonės ir versijos
M. Tyzenhauzaitė–Pšezdzieckienė į istoriją įėjo kaip moteris dailininkė ir filantropė, kuri „labdarai viso kraičio nepagailėjo“. Ji dosniai aukojo ne tik Rokiškio, bet ir kitoms bažnyčioms, vienuolynams. 1881 m. įsteigė akių ligoninę Vilniuje, Rokiškyje atidarė vaistinę, prieglaudą vargšams, ligoninę. Grafienės Marijos pastangomis pastatyta medinės neogotikos vertybė – Salų bažnyčia, ji finansavo Postavų (kur gimė) bažnyčios kūrimą Baltarusijoje, maldos namų statybą Lenkijoje. Bet koks jos indėlis į lietuvių kalbos puoselėjimą?
Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė sako, jog užfiksuotų konkrečių, kokiais nors dokumentais pagrįstų faktų, kad Marija būtų skatinusi lietuvišką kalbą jai, Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių giminių istoriją tyrinėjančiai daugybę metų, aptikti nepavyko. „Kažin ar ji pati mokėjo gerai lietuviškai. Kiek man žinoma, ji savo vaikus lavino Italijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, kad jie gautų patį geriausią išsilavinimą. Marija didesnę gyvenimo dalį gyveno Vakarų Europoje. Net tada, kai brolis Reinoldas ir ji rūpinosi naujos Rokiškio bažnyčios statyba, kurios rūpesčius broliui mirus perėmė Marija, visus reikalus ji tvarkė susirašinėdama. Tie laiškai, nurodymai buvo tikrai ne lietuvių kalba“, – dėstė M. Mieliauskienė.
1842 m. M. Tyzenhauzaitė ištekėjo už istoriko ir literato Aleksandro Pšezdzieckio. 1845–1849 m. ji keliavo po Italiją, privačiai mokėsi pas Romos ir Neapolio dailininkus. 1849 m. apsigyveno Varšuvoje, 1852–1863 m. praleido Paryžiuje. Apie Marijos gyvenimo užsienyje laikotarpį savo knygoje „Traktem Stefana Batorego“ rašo Jozefas Ziemczonok. Taigi tikėtina, kad lietuviškai ji kalbėjo labai retai. Tikras faktas, kad jos brolis, grafas Reinoldas Tyzenhauzas, prisidėjo prie to, kad Rokiškio bažnyčioje 1877-aisiais būtų lietuviškai atlikta garsioji Antano Strazdelio giesmė „Pulkim ant kelių“. Buvusi ilgametė Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė „Gimtajam…“ yra pasakojusi, kad faktą liudijantys dokumentai išsaugoti Rokiškio dvaro archyve. Archyvinė medžiaga pagrindžia tai, jog didikai Tyzenhauzai pageidavo, kad šv. Mišių giesmės būtų giedamos lietuviškai. Taigi galima sakyti, jog grafai Tyzenhauzai, tarp jų ir Marija, nors kalbėjo lenkiškai, nebuvo abejingi lietuvių kalbai.
M. Mieliauskienės nuomone, grafai norėjo, kad visi į bažnyčią atėję žmonės giesmę giedotų, o giedoti svetima ir jiems nežinoma kalba – sudėtinga. Todėl greičiausiai ne iš patriotinių jausmų lietuvių kalbai, o dėl praktinių dalykų Tyzenhauzų rūpesčiu ši giesmė ir buvo parašyta ne lenkų ar lotynų, o lietuvių kalba.
Marijos brolis R. Tyzenhauzas buvo užsakęs į lietuvių kalbą išversti Jozefo Haidno oratoriją „Apie pasaulio sutvėrimą“ ir Volfgango Amadėjaus Mocarto „Te Deum“ bei kitus kūrinius. Ir, kaip manoma, grafas buvo numatęs, jog šie kūriniai lietuviškai bus giedami Rokiškio bažnyčioje. Tai, anot O. Mackevičienės, buvo ne tik sudėtinga, bet ir rizikinga. Tekstai buvo eiliuoti, reikėjo vertėjo, kuris ne tik kalbų mokėtų, bet ir eilėdarą išmanytų (XIX a. R. Tyzenhauzo idėją įgyvendino Vilniaus klierikas Gimžauskas). O tas laikotarpis buvo pats juodžiausias lietuviškos spaudos draudimo metų vidurys – Rusijos imperijos valdžia visomis priemonėmis stengėsi surusinti Lietuvą.
Dar vienas lietuvybės puoselėjimo įrodymas – muziejuje
Rokiškio krašto muziejuje saugoma vertinga knyga – Latvijos nacionalinės bibliotekos 2013 m. išleistas reprezentacinis leidinys su iliustracijomis ir komentarais, skirtas unikaliam istoriniam albumui „Terra Mariana 1186–1888“. Albumo originalas 1888 m. buvo padovanotas Romos popiežiui Leonui XIII ir yra saugomas Vatikano apaštališkojoje bibliotekoje. Pagrindinė šio leidinio sumanytoja ir fundatorė – Rokiškio dvaro savininkė grafienė Marija Tyzenhauzaitė–Pšezdzieckienė. Albume atspindėta Livonijos istorija nuo XII a. daug kur persipina su Lietuvos istorija. Pateikiama daug informacijos apie Rygos vyskupystę, kurią įsteigė Tyzenhauzų protėviai. Albumas „Terra Mariana“ yra unikalus Baltijos regiono kultūros istorijos reiškinys. Tai, istorikų teigimu, vienas svarbiausių regioninės Baltijos šalių istorijos, kultūros istorijos tyrimų šaltinis. Jis naudingas kalbotyros, Bažnyčios istorijos, heraldikos, sfragistikos, numizmatikos ir kitų mokslo krypčių specialistams. Daugelis šio albumo tyrinėtojų priskiria jį prie ryškiausių Vatikano bibliotekos egzempliorių. Albumo sudarytojas G. Manteufelis į leidinį įtraukė Baltijos regiono žemėlapį, kuriame atspindėta ir Lietuvos teritorijos dalis – pagrindiniai keliai, gyvenamosios vietovės: Šiauliai, Rokiškis, Panevėžys ir kt. Tai didelio formato, iš 70 pergamentų sudarytas 15 kg sveriantis albumas. Viršelis plonos ožkenos, jį puošia krašto herbas ir aukso bei sidabro raidės.
Švietimo ir kitų sričių mecenatė
Krašto muziejuje saugoma daug archyvinių dokumentų, įrašų, liudijančių, jog M. Tyzenhauzaitė labai dosniai aukojo švietimui, rėmė ir skatino jaunus menininkus. Ji įkūrė Rokiškyje garsiąją vargonininkų mokyklą. Joje muzikos mokėsi gabūs, tegu ir neturtingi vaikai. Kai kurie jų tapo garsūs Lietuvoje muzikai.
XIX a. pabaigoje priėmęs grafienės M. Tyzenhauzaitės–Pšezdzieckienės kvietimą ir atvykęs dirbti į Rokiškį, vargonininkas ir pedagogas Rudolfas Lymanas stengėsi šį miestą pamilti ir paversti tikra muzikos sostine. Jis čia norėjo ne tik vargoninkauti ir mokyti vaikus giedoti bažnytiniame chore. R. Lymano planuose buvo ne įprasta muzikos mokykla, o tokia, kuri prilygtų konservatorijai, kūriniai – aukšto meninio lygio.
Tai, kad Marija rėmė jaunuosius menininkus, nenuostabu. Piešimo išmokusi iš tėvo, ji 1845–1849 m. keliavo po Italiją, privačiai mokėsi pas Romos ir Neapolio dailininkus. Ji sukūrė idealizuotų artimųjų portretų, karalių, mokslininkų ir šventųjų atvaizdus, tapė peizažus, įamžino Lietuvos architektūros paminklų. Grafienė mėgo tapyti akvarele dvarų sodybas, bažnyčių bei vienuolynų vaizdus ir jų architektūrą. Ji iliustravo knygas: K. Tyzenhauzo „Ornitologia powszechna“ (1843), G. Puzinienės „W įmie Boże“, 1844 m. Paryžiuje išleido brošiūrą „Deux Tableau Du Domenichin“, kurioje įdėjo pagal savo pačios piešinį atliktą iliustraciją „Šv. Jeronimo komunija“. Lietuvos dailės muziejuje saugomas vienintelis jos tapybos darbas „Tyzenhauzų šeimos portretas“, kuriame pavaizduota pati Marija, brolis Reinoldas ir jos abu sūnūs. Šio paveikslo kopija yra Rokiškio krašto muziejuje. Kiti Marijos tapybos darbai, manoma, išgabenti į Lenkiją, jos vyro tėvynę, kurioje po mirties grafienė palaidota.
M. Tyzenhauzaitė–Pšezdzieckienė pasižymėjo ir kaip filantropė: dosniai aukojo ne tik Rokiškio, bet ir kitoms bažnyčioms, vienuolynams.
Marijos kraitis – bažnyčiai
M. Tyzenhauzaitė į istoriją įėjo kaip moteris, kuri „labdarai viso kraičio nepagailėjo“. Ji po Rokiškio bažnyčios fundatoriaus brolio mirties ėmėsi šio rūpesčio: įrenginėjant bažnyčią bendravo su garsiais architektais ir meistrais, užsakinėjo vidaus interjero detales, altorius. Archyvuose raštininko įamžinta: M. Tyzenhauzaitė priėmė sprendimą, kad Šv. Mato bažnyčios grindys turi būti šlifuoto akmens. Grafienę perkalbėjo architektas, įsitikinęs, jog pageidaujamą marmurą subraižys mužikų klumpės, kaustytos vinimis.
M. Mieliauskienės teigimu, iš bažnyčios archyvinių bylų įrašų matyti, jog grafienė bažnyčiai dovanojo per 200 vertybių. Įkainoti pinigais jas būtų neįmanoma, nes daugelis pagamintos iš brangių medžiagų žinomiausių Europos meistrų.
Kaip sako muziejaus istorikės, Marija į Rokiškio bažnyčią sudėjo didžiulę savo kraičio dalį: rūpinosi, kad bažnyčia iš vidaus ir lauko būtų didingesnė ir puošnesnė, nei brolio buvo numatyta. Darbų projektai jai buvo siuntinėjami į Varšuvą, kur gyveno, daug ką ji pakeitė negailėdama lėšų meistrams ir medžiagoms. Išklojus presbiteriją šlifuotu baltu marmuru su įterptomis raudonojo akmens plytelėmis, 1882 m. ant jo laiptų buvo pastatytas didysis altorius, padarytas Paryžiuje iš auksuotos bronzos. Altoriaus statulos, ornamentika, žvakidės kaltos iš bronzos, raižiniais ir ažūru drožtos ir puoštos medžio sakyklos. Visko čia neišvardinsi…
Pagerbė visus
Norėdami išlikti istorijoje, aristokratai pirmiausia investavo į kultūrą. Praėjusių šimtmečių turtingieji ir įtakingieji lėšų tam negailėjo. Tarp Rokiškio didžiausių mecenatų ir fundatorių garsiausi grafo Konstantino Tyzenhauzo vaikai: Reinoldas Tyzenhauzas ir Marija Tyzenhauzaitė–Pšezdzieckienė. Jų svarbiausias indėlis Rokiškiui – nauja bažnyčia – paminklas Tyzenhauzų giminės kultūrinei veiklai.
M. Tyzenhauzaitė suprato mecenavimo prasmę: galinėje altoriaus pusėje bronzoje išgraviruoti vardai ir pavardės visų, kurie darbu ar aukomis prisidėjo prie bažnyčios statymo. Iš vieno šono lotynų kalba surašytas statybos komitetas ir meisteriai, iš kito lenkiškai – bajorai, o vidury lietuviškai – ulyčios, vienasėdžiai ir jų gyventojai valstiečiai. Taip buvo įamžinti ir pagerbti visi, kartu ir lietuvių kalba.
Vyskupas Motiejus Valančius, įvertinęs grafų Tyzenhauzų rūpestį ir aukas Rokiškio bažnyčiai, 1875 m. gegužės 13 d. bažnyčios ložes ir kriptą rezervavo grafams Tyzenhauzams bei jų įpėdiniams taip, kad klebonas be jų leidimo neturi teisės disponuoti tomis patalpomis.
Rengiant rašinį naudota Rokiškio krašto muziejaus archyvinė medžiaga, remtasi Jozefo Ziemczonok knyga „Traktem Stefana Batorego“, šalies istorikų straipsniais.
domiausi istorija, man tai įdomu