Mane apglėbia spengianti sekmadienio ryto tyla ir ramybė. Prasmingas laiko stabtelėjimas. Sekmadienio rytais kitaip garuoja kava puodelyje, slapčiausiose namų kertelėse tūno pasislėpęs skubėjimas. Tik savaitgaliais jis nublokštas į užmarštį. Pirmadienio rytais skubėjimas dominuoja…
Ant mano darbo stalo sudėliotos guli knygos, kultūriniai, literatūriniai žurnalai ir laikraščiai. Jie laukia sekmadienio, o aš laukiu jų…
Per visą savaitę susikaupė krūva minčių, idėjų. Jos atgyja ant balto popieriaus lapo. Tik vėliau rikiuojasi kompiuterio atmintyje. Taip gimsta nauja esė. Ją išlydžiu į „Akcentus“ – rubriką „Gimtojo Rokiškio“ puslapiuose. Straipsnių herojėmis ne kartą buvo smalsuolės Magdė ir Katrė, vengiantys dirbti kaimynai Stanislovas ir Benediktas, į užsienį laimės ieškoti išbildėjęs Mykoliukas… Kas besuskaičiuos, kiek eseistikoje analizuota problemų, džiaugtasi gražiais darbais, kilniais poelgiais, dalinta krūvos prasmingo gyvenimo receptų…
Jaučiu, bet ir patys skaitytojai teigia, kad dažnai jie atpažįsta „Akcentuose“ savo pažįstamus, draugus, painias gyvenimo situacijas, amžinai neišsprendžiamas problemas.
Vėl ir vėl mintis išguldau eseistikoje. Kodėl valdo būtent toks pomėgis?
Gera… Kitaip jau ir nebegalėčiau. Ištikimi „Akcentų“ skaitytojai, sutikti gatvėse, prekybos centruose, renginiuose, dėkoja už šmaikščias mintis, diskutuoja, siūlo, kokias temas gvildenti ateityje. Tai ir yra pats didžiausias atpildas, įvertinimas, o ateityje negaliu apvilti ištikimų „Akcentų“ skaitytojų. Džiaugiuosi, kad kritiškas žvilgsnis į gyvenimo negeroves paliečia žmonių protus, o mintys apie teigiamus gyvenimo reiškinius – širdis. Pomėgio esmė – „Akcentų“ gimimas, palydėjimas. Ir sutiktuvės… Tik jau skaitytojų akyse ir širdyse. Kaip intelektualusis pomėgis turi savo giliąją prasmę, taip turi ir savo skaitytoją – atvirą, nuoširdų, mąstantį, kritišką. Iš visos širdies jiems dėkoju.
Tiksi laikrodis… Prasmingas sekmadienio žydėjimas… Jau mintys suguldytos į naujus „Akcentus“. Laikas atvers naują puslapį, pražys naujos mintys. Jos priklauso mūsų visų gyvenimams.
Reda Kiselytė
