Ketverių neteko mamos, keturiolikos pabėgo iš namų ir pradėjo gyventi savarankiškai. Beveik dvidešimt metų Alevtina OZKAN praleido Vokietijoje, nors ten važiavo tik trumpam – užsidirbti. Užsienyje du kartus buvo ištekėjusi už musulmonų, priėmė jų tikėjimą ir susilaukė trijų vaikų. Tačiau prieš gerus metus iš Europos didmiesčio grįžo į gimtinę – Dievo užmirštus Miliūnus. Nepaisant gyvenimo sunkiomis sąlygomis būste be patogumų, šiandien ji šypsosi, sako esanti laisva ir laiminga. Kalbėtis veda į miliūniečių pastatytą jaukią pavėsinę, atneša arbatos, padeda medaus ir, aplink jį dūzgiant spiečiui vapsvų bei sukiojantis juodam lyg nuodėgulis katinui, pasakoja painią savo istoriją. Joje tiek visko daug – svetimų žmonių pagalba, nepilnametės drąsa be paso išvažiuot į užsienį, nelengvi santykiai su kito tikėjimo vyrais, sunkiai serganti dukra, nepritekliai ir svajonės… apie džipus ir žirgus. „Dievas man padeda”, – nejuokauja 34-erių moteris ir tris kartus pabeldžia į stalą…
Jos mama mirė nuo kraujo vėžio, kai mergaitei buvo ketveri. Alevtina, kurią visi vadina Ala, užaugo savo senelių namuose. Su tėvu, kuris ir šiandien šalia gyvena, bet su dukra nebendrauja, nesutarė. Būdama 14-os pabėgo į Kauną. Ten įsidarbino restorane – turėdavo paruošti stalus, kol susirinks lankytojai. Uždarbio mergaitei užteko nuomotis butą ir pavalgyti.
Tada keturiolikmetę Alevtiną, sėdinčią Laisvės alėjoje ir nežinančią kur eiti, užkalbino „geras žmogus”. „Vaikeli, ką tu čia veiki? Ką, iš namų išėjai?” – pasimetusios mergaitės klausė nepažįstamasis, kuris jai vėliau „atstojo tėvą” ir parūpino pirmąjį darbą.
Keletą mėnesių padirbėjusi, Ala visgi grįžo į Rokiškį – dar nuėjo į vienuoliktą klasę tuometinėje 2-ojoje vidurinėje, rusų, mokykloje.
Išsamiau – ketvirtadienio GR.
Reda Milaknienė
