Lapkričio 14-oji – Pasaulinė diabeto diena.
Penketą dešimtmečių cukriniu diabetu serganti moteris mano, jog ši liga – ne pasaulio pabaiga: ji leidžia gyventi pilnavertį gyvenimą.
Diagnozė
Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos smuiko mokytoja Angėlija Adomelienė spėja, jog cukrinis diabetas ją užklupo vaikystėje. Dar mažą ją kankino troškulys, norėjosi saldumynų. Pašnekovė augo draugiškoje šeimoje kartu su dviem vyresniais broliais. „Tėvelis dažnai duodavo vaikams po du saldainius. Broliai man, pagrandukei, dovanodavo po vieną savąjį: tad aš suvalgydavau visus keturis. Galbūt diabetas man – bausmė už godumą“, – spėliojo p. Angėlija.
Apie klastingą ligą pašnekovė sužinojo būdama 18 metų. Mama privertė ją nueiti pas gydytoją ir išsiaiškinti dažno troškulio priežastį. Medikai p. Angėlijai konstatavo pirmojo tipo cukrinį diabetą. Liga jau buvo pažengusi, todėl gydytojai merginai iškart skyrė gydymą insulinu. „Labai supykau: atrodė, esu sveikut sveikutėlė, o ėmė ir pavertė mane ligoniu“, – pirmąją reakciją prisiminė p. Angėlija.
Gresia komplikacijos
Tik vėliau A.Adomelienė suvokė, kad gydymą ji pradėjo pačiu laiku. Keleri delsimo metai jai būtų kainavę brangiai: negydomas diabetas sukelia akių, inkstų, širdies ir kraujagyslių ligas, gresia galūnių amputacija.
„Cukrinis diabetas – ne pasaulio pabaiga: leisiesi insuliną ir gyvensi daug metų“, – gydytojo endokrinologo Vlado Lašo paguodos žodžiai ilgam įstrigo pacientės atmintin.
Daugiau ketvirtadienio “Gimtajame…”
Dalia ZIBOLIENĖ
