Požiūryje į ištikimybę mes atrasime savo išsivystymo laipsnį.
Pirmas laipsnis. Mes stovime šalia jos metrikacijos biure ar prie altoriaus, mes esame naivūs ir laimingi. Mes tikime Visatos harmonija. O mūsų išrinktoji – tos harmonijos dalis. Ji visuomet liks su mumis, o iki mūsų nieko nemylėjo.
Antras laipsnis. Mes pirmą kartą atrandame, jog ji mums neištikima, mes esame sutrikę ir nusivylę. Visatos harmonija susvyruoja. O mūsų išrinktoji pereina į „visos jos tokios“ kategoriją. Ji sudaužė mūsų širdį, mes jos nekenčiame, o moterimis negalima pasitikėti – visos jos paleistuvės.
Trečias laipsnis. Mes įgyjame patirties, mes nesitikime, kad ji bus ištikima. Mes įsigudriname ją mylėti tokią, kokia ji yra. Nes pagaliau pripažįstame moterų ir vyrų lygias teises. Ir suprantame, kad tai ir yra Visatos harmonija.
Nes tik dabar mes pagaliau prisipažįstame, kad taip pat buvome jai neištikimi. Galbūt tik mintyse. Galbūt sapnuose. Tačiau mes – ne šventieji. O absoliuti ištikimybė – ne žmogaus prigimtyje. Žinoma, mes mėgstame kartoti, kad toks yra vienas iš Dievo įsakymų: negeisk svetimo vyro. Tačiau šį įsakymą mes mėgstame adresuoti tik jai, mūsų draugei ar žmonai. O sau įsakymą „Negeisk svetimos moters“ mes taikome su aibe „poįstatyminių aktų“. Pavyzdžiui, „aš su ja tik glamonėjausi“ arba „mes tik kalbėjomės“. O gal „tai buvo tik lengvas nuotykis“. Mes netgi turime solidžią medžiagą, paimtą iš interneto, sudarytą iš citatų, apie tai, kad vyrams reikia turėti daug moterų, kad vyrai – tai tokie gamtos darbininkai, kuriems reikia apvaisinti kuo daugiau patelių. Mes teisūs, ypač jei pridursime, jog ir moterys – tai tokios gamtos darbininkės, kurios turi išbandyti daug patinų, kad atrinktų geriausius.
Daugiau ketvirtadienio “Gimtajame…”
Olegas LAPINAS, psichologas
