Konkursą „Gabiausias mokinys – 2015“ laimėjo devyniolikmetis Obelių gimnazijos dvyliktokas Arvydas Dubickas. Tai ne pirmas jo laimėjimas: užpernai vaikinas taip pat buvo išrinktas gabiausiu rajone, o pernai šiame konkurse laimėjo antrąją vietą. „Gimtasis…“ domėjosi, kodėl jam taip išskirtinai sekasi…
– Prisimink save vaikystėje – kuo domėjaisi, kokius būrelius lankei, ką geriausiai mokėjai?
– Domėjausi vaikiškais dalykais: gaudynėm, slėpynėm ir panašiai. Pradinėse klasėse lankiau tautinių šokių būrelį. Tuo metu šokiai buvo įdomu, todėl šokau ketverius metus. Liaudiškus išmokau, kokį valsą dar pašokčiau, bet daugiau – nelabai. Mokykloje labiausiai sekasi matematika, šokiai neberūpi, nes reikia rūpintis mokslais.
– Kokios įtakos tavo mokslams, tobulėjimui, pasirinkimams turėjo artimiausi žmonės, taip pat mokytojai, draugai?
– Mano šeima padėjo susiformuoti charakteriui ir pažiūroms į gyvenimą. Mokytojai – atrasti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, o draugai neleido ir vis dar neleidžia miegoti per pamokas. Kartais, kai būna labai nuobodu, jaučiu, kad tuoj užmigsiu. Bendraklasiai suskelia kokį juokelį ir prasiblaškau. Nuobodžiauju per istoriją ar literatūrą, ypač kai šnekam apie kokią nors knygą. Per tiksliųjų mokslų pamokas nebūna kada snausti, nes reikia kažką konkretaus spręsti. Aš toks. Man neįdomu tai, ką kas kažkada parašė. Esu šios akimirkos žmogus.
– Koks dalykas ar dalykai šiandien labiausiai sekasi? Dalyvauji olimpiadose, konkursuose, išskirtinai domiesi kokia nors mokslo sritimi?
– Šiuo metu man labiausiai sekasi tikslieji mokslai: matematika, fizika, chemija. Dalyvauju visose olimpiadose ir konkursuose, kurie pasitaiko akiratyje. Tiesa, neteikiu pirmenybės jokiai mokslo sričiai. Paskutinis mano didesnis laimėjimas – pernykštė rajoninė fizikos olimpiada, kai laimėjau pirmąją vietą.
– Prisimink šių metų „Gabiausio mokinio“ konkursą. Kodėl jame dalyvavai, kas pasiūlė, ar nebuvo baisu, kokios užduotys – sunkiausios, kokios – lengviausios?
– Kaip ir kasmet, konkurse dalyvauti pasiūlė gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Irena Povilaitienė. Dalyvavau, nes pagalvojau: jau ketvirta gimnazijos klasė, reikia dar pabandyti prieš paliekant mokyklą. Žinoma, bijojau, nes nieko nebijo tik kvailiai. Sunkiausios užduotys buvo verbalinės, nes stovint scenoje baisu, kad pasakysiu ką nors kvailo. Nelabai tikėjausi nugalėti, nes žinojau, kad man sunkiai sekasi žodinės užduotys. Bet kitiems ne taip gerai sekėsi tiksliosios užduotys, pavyzdžiui, mintinio skaičiavimo.
– Ar daug reikia mokėti, nuolat sėdėti apsivertus knygomis, kad tave antrą kartą rajone išrinktų gabiausiu mokiniu?
– Nemėgstu sėdėti prie knygų, bet norint laimėti gabiausio rajono moksleivio titulą privalai turėti nemažą žinių bagažą. Kai prieš dvejus metus pirmą kartą laimėjau šį konkursą, buvau ekstazėje. Negalėjau tuo patikėti. Juk nesu toks protingas, gabus. Bet laimėjau. Kai po savaitgalio atėjau į mokyklą, man surengė pasveikinimą – gavau diplomą ir šakotį nuo mokyklos. O tada tiesiog ėjau į pamokas.
– Skaičiau, jog savaitgaliais ilgai vartaisi lovoje. Turi laiko pamąstyti apie ateitį, kokią specialybę rinksies, kur stosi? Kaip save įsivaizduoji po dešimties metų?
– Baigęs mokslus savo gyvenimą ketinu susieti su elektronika. Studijuosiu elektronikos inžineriją, nesvarbu kur – Vilniuje ar Kaune, tačiau Lietuvoje. Esu pasirinkęs laikyti fizikos, chemijos, matematikos, anglų ir lietuvių kalbų egzaminus. Bet toliau į ateitį nežiūriu, nes gyvenu šia diena, susikoncentruoju į tai, kas vyksta dabar ir prieš mano akis. Bent jau stengiuosi taip gyventi. Pinigų irgi visiškai nemoku taupyti.
– Esi atstovas kartos, kuri užaugo prie kompiuterio. Ar skaitai knygas, žiūri filmus? Ką dar veiki laisvalaikiu?
– Aš, galima sakyti, konfliktuoju su rašytiniu žodžiu, bet retkarčiais sugebu nugalėti save ir atsiversti knygą. Kieno nors liepimas man nepadeda, o pats prisiverčiu, jei reikia. Pavyzdžiui, egzaminui. Didžiąją savo laiko dalį praleidžiu bendraudamas su šeima ir draugais.
– Papasakok apie savo šeimą. Gal ir tėvai ar kiti artimi žmonės talentingi vienoje ar kitoje srityje? Gal tavo gabumai – genuose?
– Mano šeima labai marga. Mes esame septyni vaikai. Aš per viduriuką – ketvirtas. Kai turi tiek brolių ir sesių, nesijauti vienišas. O mūsų visų pomėgiai ir charakteriai labai skiriasi. Štai vienam broliui gerai sekasi irgi tikslieji mokslai, o sesėms – kalbos. Mūsų daug, visi labai skirtingi, bet sugebame sutarti. Mums visiems sekasi tam tikrose srityse. Taigi, galima teigti, kad aš savo gabumus paveldėjau.
– Ilgi tavo plaukai leidžia teigti, jog turi išskirtinį stilių. Koks jis aprangoje, gyvenime, elgesyje?
– Aš rengiuosi taip, kaip noriu. Man svarbiausia ne kaip drabužis atrodo, bet tai, ar jis patogus. Toks aš esu ir gyvenime – vertinu žmones ne pagal jų išvaizdą, bet pagal asmeninius bruožus. Man patinka mandagumas, santūrumas, o kartu ir humoro jausmas.
– Direktoriaus pavaduotoja sakė, jog Obeliuose turi savo maršrutą ir dažnai išeini pasivaikščioti. Ilgam, net dviem valandoms. Apie ką tuomet galvoji?
– Išeinu pakvėpuoti grynu oru ir atsipalaiduoti. Stengiuosi negalvoti, greičiau – viską pamiršti. Jei kažkas suerzina, pasivaikščiojęs nurimstu, ir viskas.
– Įvardyk geriausias ir blogiausias savo savybes. Gal ką norėtum savy pakeisti?
– Apie geruosius bruožus nieko negaliu pasakyti. O blogų turiu daugybę: esu tingus, nemoku susikaupti, labai greitai išsiblaškau ir daug kitų. Aš ir pats nežinau, kaip toks būdamas tapau gabiausiu rajono mokiniu… Bet savyje nieko nenorėčiau keisti, nes visa tai padaro mane tuo, kas esu.
– Dėkoju už poklabį.
Redakcijos archyvo ir asmeninio albumo nuotr.
Reda Milaknienė
