Avių, ožkų, triušių ir įvairių paukščių ūkis – toks sostinę palikusio ir ūkį Panemunėlio seniūnijoje įkūrusio Ignoto Adomavičiaus pasirinkimas kaimynus stebino tik iš pradžių. Kur kas pikantiškiau yra tai, jog šiam mišriam gyvūnų kiemui ėmėsi vadovauti energija trykštanti Ignoto motina, atsargos karininkė, protokolo žinovė ir ne vieno didelio renginio režisierė Laimutė Indreikaitė, aktyvią veiklą sostinėje iškeitusi į fermos dirigentės pareigas. „Visur ta pati Lietuva“, – sakė ji.
Iš karininkių – į paukščių prezidentę
Kai sūnus Ignotas nutarė sostinę iškeisti į kaimą ir Panemunėlio seniūnijoje įsigijo dvi sodybas, šeima tam neprieštaravo. “Mūsų namuose kiekvienas turi laisvę rinktis, kaip gyventi. Steigti ūkį ir veisti paukščius – sūnaus idėja, o aš esu tik ūkio prižiūrėtoja ir maitintoja. Ignas juokėsi, jog man, baigusiai karininkės tarnybą, pats laikas tapti prezidente… – jo ūkio paukščių…” – dėl apsisprendimo iš sostinės keltis gyventi į kaimą šmaikštavo atsargos karininkė.
Tarp Vilniaus ir Panemunėlio Prieš pora metų dvi Jurkupių ir Ažumiškio kaimų sodybos tapo Laimutės, jos sūnaus Igno ir šeimos pagrandukės pusketvirtų metų Adelės tikraisiais namais. Sostinėje liko gyventi Laimutės vyras su keturiolikmečiu sūnumi Vilhelmu Kazimieru, kremtančiu mokslus M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. Studijas baigusi dukra Ugnė dirba Susisiekimo ministerijoje.
“Dažnai juokauju, jog dabar su vyru esame tarsi Romeo ir Džuljeta: arba jis atvažiuoja pas mane, arba aš vykstu į Vilnių, jeigu Ignas būna laisvas ir gali likti prie ūkio”, – pasakojo Laimutė. Lietuvoje, Amerikoje ir Anglijoje mokslus krimtęs Ignas vasarą gavo svarbias pareigas – tapo žemės ūkio kooperatyvo “Gerkonių elevatorius” direktoriumi. Todėl savo ūkiui laiko lieka nedaug. “Jeigu pastebiu, kad dėl paukščių ar gyvulių atsiranda rūpesčių, iš karto jam pranešu – jaučiu atsakomybę už jo turtą. Nesvarbu, kad pagal šeimos hierarchiją ir savo profesiją aš galėčiau sūnui vadovauti. Ignas atlekia, apžiūri ir pasako, ką ir kaip daryti, kuo gydyti. Sūnus duoda nurodymus, o aš juos tik vykdau: taip įpratino kariškės gyvenimas”, – ūkininkavimo ypatumus dėstė Laimutė.
Gyvenimas prie ūkio – neapkartoLaimutė nesigaili aktyvų gyvenimą sostinėje iškeitusi į ramesnę kaimišką buitį. Jai džiugu, kad įsigytos sodybos turi išskirtinių bruožų. Viena, spėjama, statyta prieš 150 metų, o iš tradicinės ūlyčios į viensėdiją nukelta prieš 80 metų . Kitos sodybos vertybė – krėsto molio tvartas, kokių Lietuvoje likę labai mažai. Anot pašnekovės, nuostabiausias dalykas kaime – ramybė, puikūs santykiai su kaimynais. “Didmiestyje užaugę vyresnieji vaikai dažnai sako, jog jie neturėjo tokios puikios Montesori mokyklos, kokią turi mažylė Adelė. Čia viskas tikra, natūralu, nereikia skubėti. O veiklos tikrai nepristingu”, – gyvenimo kaime privalumus dėstė Laimutė. Ryte ji pašeria ūkio gyvulius ir paukščius, pusryčiauja. Dvi dienas su Adele praleidžia Rokiškyje – mergaitė lanko smuiko ir meninio ugdymo pamokas. Sekmadieniais eina į bažnyčią. Laimutė įsijungė ir į kaimo bendruomenės veiklą – per Kalėdas mokykloje ėjo Kalėdų Senelio pareigas. Panemunėlio seniūnas jai pasiūlė suburti moterų ansamblį. Laimutės be dėmesio nepalieka buvę kolegos ir draugai iš sostinės: kviečia į pagalbą organizuojant, režisuojant renginius. Laimutė mėgsta fotografuoti, norėtų aktyviai dalyvauti rajono gyvenime. Beje, nemažai buvusių kolegų kariškių nenustoja stebėtis, kaip ji galėjo mesti Vilnių ir išsitremti į atokų kaimą…
“Būtų malonu padirbėti seniūnijoje ar Rokiškyje. Manau, suspėčiau skirti laiko ir dukrelei, ir ūkiui”, – svarstė Laimutė, paklausta, ar neketina ieškoti darbo pagal specialybes, kurių turi bent kelias. Muzikos akademijoje baigusi režisūrą, taip pat studijas Karo akademijoje, jau dirbdama Krašto apsaugos ministerijoje ji įgijo ir socialinės pedagogikos magistrės laipsnį. Laimutė juokauja, jog visos šios specialybės labai tinka ūkyje: dirbant įvairių gyvūnų fermoje labai praverčia režisūra, dirigavimas, griežta komanda ir pedagoginė išmonė.
Nuo rokoko stiliaus uodegos iki kiaušinių žalsvais lukštais Laimutės prižiūrimame sūnaus ūkyje galėtų vykti paukščių ir gyvulių gamtos pažinimo pamokos. Mat čia gyvena iš Prancūzijos gyvūnų parodos atsivežtas kilmingas gaidys rokoko stiliaus plunksnomis. Jis – be įprastos plunksnų: jos vietoje – plunksnų kupeta, primenanti karaliaus Liudviko XIV laikų damos nėriniuotą it puokštė suknelę. Gaidys ypatingas dar ir tuo, kad jo vištos deda žalsvų lukštų kiaušinius, jo palikuonių kojos taip pat žalsvos. Fermoje auga kelių veislių kalakutai, žąsys, antys, vištos, tarp jų ir vadinamosios patarškos. Jų kaimynystėje įdomių veislių triušiai – belgų milžinai, zelandų baltieji ir austrų mėlynieji, taip pat mėlynakės avys, ožkos. Beje, šeima ožkų pieną geria mielai kaip ir iš kaimynų pirktą karvių. Visi ūkio gyvūnai turi vardus ir savo istorijas. Štai Sufolkų veislės juodagalvė avis dėl lankstumo vadinama šokėja Mimi, o avinas – Lopas. Ūkyje labai gerbiama triušė Kėja, motiniškai užauginusi katinėlį Tilį. “Auginti ypatingų veislių gyvūnus – mano užgaida. Igno tikslas – veisti paukščius ir juos parduoti. Žinoma, augintinius, kuriais kasdieną rūpiniesi, skersti labai gaila. Atsisveikindami jų atsiprašome, sukalbame maldelę, pasakome, kad taip turi būti”, – vieną liūdniausių ūkininkavimo momentų jautriai apibūdino Laimutė. Prieš Kalėdas ūkio žąsis ir antis išgraibstė draugai, pažįstami ir Igno kolegos ūkininkai, vištos buvo parduotos turguje. Didžiausias darbymetis ūkyje – pavasarį, kuomet ima ristis paukščiukai: jie iškeliauja į turgų arba parduodami vietoje. Todėl šiuo metu Laimutė mėgaujasi maloniu atokvėpiu – rūpinasi savimi, buitimi ir šeima.
Aldona Minkevičienė
