Tęsinys. Pradžia 11 03
Atokvėpis
Pasiekus Rozenvalį daugiau eiti jau nebuvo nei jėgų, nei ūpo, buvome kaip niekad alkani ir ištroškę. Dar neturėjome įgūdžių, kiek maisto ir vandens pasiimti, kad dienai užtektų, o tempti nebūtų per sunku. Tądien ėjome maždaug 10 val. ir, įveikę 26 km, perkopėme Pirėnų kalnus.
Nakvynę gavome restauruoto Rozenvalio vienuolyno korpuso trečiame aukšte, kur tilpo gal šimtas lovų. Didžiulė erdvė buvo suskirstyta į dviviečius „boksus“, vienaukštės lovos, spintelės, kiekvienam pagalvė, tereikėjo turėti savo miegmaišį.
Vos spėjome nusiprausti ir įsikurti, o jau reikėjo skubėti į šv. Mišias bažnyčioje. Čia buvo susirinkę dauguma piligrimų. Jie gavo dvasinį palaiminimą ir dovanų po šventą paveiksliuką.
Pasisotinę dvasiškai, nuėjome į kavinę numarinti žemiškų geidulių – pavalgyti. Stebėjomės, kaip viskas protingai išspręsta: didelėj restorano salėj nuo septintos vakaro aptarnaujami tik piligrimai, jiems sudarytas specialus meniu iš trijų patiekalų: pirmas pasirinkimas – sriuba, sūrio rinkinys, daržovių salotos arba makaronai, antras – kiaulienos, jautienos, vištienos arba žuvies kepsnys su dideliu kalnu gruzdintų bulvyčių, trečias – pyragaitis, jogurtas, ledų porcija arba koks vaisius. Atsigerti galėjai rinktis vandenį, kavą, arbatą arba vyno butelį dviem. Kai viskas taip gerai sustyguota, ilgai laukti neteko: dvi padavėjos puikiausiai spėjo suktis. Kam neliko vietos, tiems teko keliolika minučių palūkuriuoti bare, kol atsilaisvino staliukas.
Visa vakarienė kainavo aštuonis eurus. Kaip patyrėm per kitas vakarienes, kaina mažai svyravo, mažai skyrėsi ir valgių pasirinkimas, keisdavosi tik vienas ar kitas patiekalas priklausomai nuo regiono.
Lazda
Antrą piligrimystės dieną atsitiko vienas nemalonus dalykas. Jis stipriai pakeitė tolesnį mano, piligrimo, gyvenimą. Kaip minėjau, šiaurietiško ėjimo lazdos man nelipo ir aš jomis nesinaudojau, tačiau jau pirmą kelionės dieną įsitikinau: beveik visi save gerbiantys piligrimai turi lazdas, kas suvenyrines pirktas parduotuvėj, kas paprastas pačių išsidrožtas. Prireikė lazdos ir man, nes suvokiau didžiulę jos naudą…
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Algimantas ŠABLINSKAS
