Kiekviena akimirka tuojau pat tampa istorija. Gimtojo krašto istorijos pažinimas, tyrinėjimas, vertinimas, siekimas žinias perteikti kitiems yra puikiausias ir optimaliausias būdas suvokti Lietuvos, Europos bei pasaulio istorijos kontekstą. Startuoja naujas „Gimtojo Rokiškio“ projektas „Iš Rokiškio krašto kronikos lobynų“: laikraštyje ir internetinėje svetainėje publikuosime krašto žmonių kolekcijose sukauptus lobius – atsiminimus, kronikas, stebėjimus, susirašinėjimus, fotografijas, piešinius apie išnykusius kaimus, vienkiemius, senkapius, statinius, svarbius objektus, žmones, jų istorijas, tradicijas, pomėgius…
Lankydamiesi kaimuose, miesteliuose, bendruomenėse patyrėme, jog kone kiekvienoje vietovėje yra žmonių, išsamiai pagal pasirinktas temas fiksuojančių savo regiono ar gyvenvietės kasdienius įvykius. Šie žmonės atlieka didžiulį darbą: renka ir išsaugo ateities kartoms etnologijos, kultūrinės antropologijos informaciją. Iš esmės tai savanoriška kraštotyra, kuri svarbi ir mokslui, ir kultūrai, ir švietimui, vaikų ir jaunimo mokymui… Svarbu, kad nepražūtų gyventojų surinkta informacija apie krašto žmones. Metraštininkų sąsiuviniuose – tremtinių ir politinių kalinių (iš pirmų lūpų, jų vaikų ir anūkų surašyti) prisiminimai, žinios apie savamokslius tos ar kitos vietovės menininkus, knygnešius, bažnyčios tarnus, mokytojus, dvasininkus, gydytojus…
Norėtume, kad dabartinė karta prisimintų arba iš naujo sužinotų apie Rokiškio krašte buvusias (veikusias) sakralines ir visuomenines įstaigas: bažnyčias ir koplyčias, bibliotekas, mokyklas, vaistines, spaustuves… Priminsime tų įstaigų veiklą, darbuotojus, jų triūsą ir įnašą į krašto ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Norime, kad nebūtų pamiršti darbai aistruolių, per gyvenimą fiksavusių žinias apie regiono orus, tradicijas, madas, valgius… Jų surinkta informacija gali būti nepamainomas etnokultūros edukacijų šaltinis.
Pažintis su pasaulio, valstybės istorija prasideda nuo gimtinės slenksčio. Kiekvienam iš mūsų rūpi šeimos, gimtojo kaimo, miestelio, miesto pradžių pradžia, giminių šaknys – savo krašto istorijos pažinimas. Juk tik žinant praeities laimėjimus ir paklydimus, galima brandžiau planuoti ateitį, geriau tvarkyti šiandieną.
Rokiškio krašto kronikos lobyno puslapius pradedame versti nuo Čedasų krašto. Šio miestelio muziejuje saugomas šviesuolio Jono Mikšio (1919-2009) iš Pavyžuonių kaimo rankraštis „Čedasų krašto istorinė apybraiža“. Bene aktyviausiai Čedasų krašto istorija domėtasi beveik prieš du dešimtmečius, kai susibūrę aktyvūs žmonės nutarė iškilmingai paminėti miestelio 500 metų jubiliejų, o istorinė, kraštotyrinė informacija buvo sudėta į leidinį „Čedasų kraštas 1499-1999“.
Nueina užmarštin
J. Mikšio duomenimis, 1509 m. Čedasai jau minimi kaip miestelis, o nuo 1529-ųjų keletą šimtmečių buvo valsčiaus centras. Čedasų gyvenimas neatsiejamas nuo jo dvaro, kurį valdė Rajeckiai, Gorskiai, Koscialkovskiai ir kiti dvarininkai. 1625 m. Čedasus užėmė ir čia įsitvirtino švedai. Jie apjuosė miestelį pylimu ir vandens grioviu. Šiose vietovėse rastas archeologinis radinys – akmens gludintas kirvis, kuris saugomas Rokiškio krašto muziejuje. Šį laikotarpį primena Kunigiškių, Kelmynės kaimų žvyrduobėse randami didelio ūgio žmonių kaulai.
Krašto istoriją praplečia leidiniui „Čedasų kraštas 1499-1999“ pratarmę parašęs iš Papiškių kaimo kilęs Lietuvos miškininkas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, akademikas, Rokiškio krašto garbės pilietis Leonardas Kairiūkštis. Pratarmėje rašoma, jog pirmieji duomenys apie Čedasus spausdinami kraštotyrininko Broniaus Kviklio keturtomėje enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“. Žymiojo kraštotyrininko manymu, vietovė, kur yra įsikūrę Čedasai, „XV amžiuje buvusi labai miškinga. Kai 1499 m. Didysis Kunigaikštis savo rūmų maršalkai perleido prie Livonijos sienos buvusią girią, šioje srityje buvo ir Čedasų dvaras, priklausęs Penionių pavietui. Dvaras buvęs ten, kur ir dabar, – šiaurės vakariniame Čedaso ežero krante, prie kelio išsišakojimo į tris puses“.
Pagal kilmę Čedasų kraštas priklauso pietinių sėlių progentei. Akademiko L. Kairiūkščio nuomone, „per maža išlikusi faktografija, nedaug esama dokumentuotų šaltinių ir apie mūsų – aisčių – progentę – sėlius. Vis giliau jie nueina užmarštin su savo garsiaisiais molio puodais – keramika ir nežinia kuriai, latgalių ar kupiškėnų-rotininkų tarmei artimesne buvusia savo kalba“. Iki šiol istorikai nėra atsakę į klausimą, kodėl pirmųjų Lietuvos kunigaikščių ir jų šiaurinių kaimynų – Livonijos ordino laikais, XIII amžiuje sėlių progentė buvo padalinta į dvi dalis. Į šiaurės rytus nuo Susėjos upės žemes valdė Livonija (dabar Latvija), o į pietų vakarus – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Istorikai spėja, jog dėl šios perskyros pradėjo nykti sėlių kalba, kultūra ir papročiai. Panašiai nyksta dabar kupiškėniška vadinama rotininkų tarmė. L. Kairiūkščio atmintyje išliko vaikystėje girdėti žodžiai: „Pamėlžiau korvas, užlipau unt praslo, popešiau kumalai ėdesio, atonešiau momai undenio, pasikinkiau orklį ir atovežiau tau molkų, kad gyvanunt miesty un būto tau nebūtų šolta.“
Aknystą išmainė į Šventosios pajūrį
Čedasų priešistorijoje artimiausias žinomas miestas yra Aknysta. Šaltiniuose ji pirmą kartą minima 1298 m. Įsikūrusi Susėjos ir Skirsos upių santakoje, garsi savo piliakalniu Aknysta ilgą laikotarpį priklausė Lietuvai. Tik 1921 m. šis miestelis su latviais buvo išmainytas į Šventosios pajūrį. Tikėtina, jog pirmasis Čedasų vardo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose galėtų būti susietas su 1499 m. čia buvusios didžiulės girios, kuri tęsėsi iki pat Livonijos sienos, perdavimu kunigaikščio rūmų maršalkai. „Pagal tuo metu beįsigaliojančią tvarką, kunigaikščių valdose buvo atliekama miškų ir žvėrių traukos takų revizija. Nesunku įsivaizduoti, kad toks girių revizorius – tas smalsus keliautojas, kuris 1499 m. rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėjo Čedasų vardą, galėjo atvykti čia keliuku nuo Aknystos, jau seniai Europoje žinomo miesto. Prie Čedaso ežero, kur stovėjo dvaras, kelias šakojasi Rokiškio ir Kupiškio link. Taigi revizorius ir galėjo apsinakvoti ir užrašyti vietovės pavadinimą“, – versiją iškelia L. Kairiūkštis. Įdomu tai, kad Čedasai ir Rokiškis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminimi tais pačiais metais – 1499-aisiais.
Krašto buitis
Čedasų krašto buitimi domėjęsis L. Kairiūkštis teigia, jog šeimose augo daug vaikų. Pavyžuonių Blėkos – net dvylika, o mažesnėse šeimose klegėdavo po 6-7 atžalas. „Svarbiausia, kad niekam neleista buvo būti be darbo. Ir ne tik tada, kai kultuvais per žiemą žmonės kūlė javus, kai braukdavo linus rankine brauktuve, vijo pančius gyvuliams ganykloje supančioti, ruošdavo kūlius šiaudiniams stogams dengti, medinius apsiauti. Įprotis buvo visada pramanyti vaikams darbo ir laukuose, ir namų ruošoje. Netgi talkų metu linarautyje, mėšlavežyje ar kūlime nuo seno iki mažo darbavosi kartu“, – buities detales aprašo L. Kairiūkštis.
Nagrinėdamas gimtojo krašto praeitį, jis prisimena ir papročius prie vaišių stalo. „Vestuvėse, krikštynose, laidotuvėse ar kermošiaus dieną žmonės gerdavo tik alų. Visi mokėjo jį daryti ir darydavo jo labai daug, kad kiekvienam svečiui būtų po kibirą. Nuo alaus būdavo linksma, visi dainuodavo, bet nepasigerdavo… Degtinės beveik nevartodavo. Jei kas iš svečių atsinešdavo butelioką (0,25 litro), tai neretai jis ir likdavo neišgertas, užpilui ant gyvatės – nuo visų ligų“, – senąsias kaimo tradicijas prisiminė L. Kairiūkštis. Anot jo, „samagonas“ išpopuliarėjo tik prieš Antrąjį pasaulinį karą: kaimiečiai vykdavo į miestą ir su vokiečiais naminę degtinę lygiomis mainė į žibalą.
Čedasai garsėjo „kermošiais“: birželio pabaigoje – Šv. Petro ir Povilo, o rugsėjo pradžioje – Švč. Mergelės Marijos. Sugužėdavo į šventes tiek daug žmonių, kad bažnyčia visų nesutalpindavo. Petrinių alui iš anksto ruošdavo miežių salyklą ir geresnius apynius.
Vyresnioji karta, anot L. Kairiūkščio, su nostalgija prisimena senuosius papročius, išgyvena dėl nykstančio kraštovaizdžio. Nebeliko Dovydėno kalno Pavyžuoniuose, o žmonės prisimena, jog kadaise arklys sunkiai įtraukdavo vežimą į šį kalną. Traktoriai išlygino ir mažesnius kalnelius.
Bažnyčia – miestelio puošmena
Čedasų bažnyčios istoriją ateities kartoms parašė J. Mikšys. Jo duomenimis, pirmąją Romos Katalikų bažnyčią Čedasuose apie 1516 m. pastatė dvarininkas Gedeonas Rajeckis. 1620-1644 m. ji atiteko reformatams, kurie čia skaitydavo pamokslus. Bet XVII amžiaus antrojoje pusėje jų parapija sunyko.
Antroji medinė bažnyčia pastatyta 1772-1793 m. Teofilio Komaro žemėje. Žinoma, jog 1796 m. Čedasų bažnyčioje buvo skaitomas lietuviškas katekizmas. Yra išlikęs 1844 m. bažnyčios perdavimo kunigui Martynui Paškevičiui – Čedasų klebonui – inventoriaus aktas. Jame parašyta, jog Apaštalų Šv. Petro bei Šv. Povilo vardo stačiakampė bažnyčia buvo statyta iš tašytų eglinių rąstų. Priešakyje buvę du maži bokšteliai, o ant jų – geležiniai kryžiai. Pastatas dengtas malksnomis, apmuštas lentomis. Asla lentinė, sienos iš vidaus išmuštos drobe bei išdažytos aliejiniais dažais. Dievo šventovės statybą finansavo Marija Rachelė Gorskienė.
Dar 1899 m. parapijiečiai pradėjo ruoštis naujos bažnyčios statybai. Darbais rūpinosi bei daug savo pinigų dovanojo klebonas – kunigas Juozapas Kuzmickas. Miško medžiagos davė Panemunio grafienė Elzbieta Krasickienė. Parapijiečiai paaukojo 5000 aukso rublių, suvežė medžiagą ir ateidavo į talkas. Kadangi lėšų trūko, klebonas išsiuntė keletą parapijiečių po šiaurines Lietuvos bažnyčias rinkti aukas. 1913 m. bažnyčią pašventino Obelių dekanas Mykolas Daleckis.
1944 m. frontui ilgiau sustojus palei Vyžuonos upę, bažnyčia skaudžiai nukentėjo. Buvo pramušti bokštai, trijose vietose sužalotos sienos, puošnūs vitražo langai išdaužyti, skardiniai stogai sudraskyti. Bet 1946-1947 metais klebono, kunigo K. Čyplio rūpesčiu, parapijiečiams padedant buvo atlikti visi būtiniausi remonto darbai. Dabartinė Čedasų bažnyčia – tai nepaprasto grožio akmenų – plytų mūro architektūros kūrinys, važiuojant į miestelį iš tolo matomi jos bokštai.
Bažnyčioje yra trys altoriai su gotiškomis puošmenomis. 1788 m. įsteigtos Čedasų kapinės yra šalia bažnyčios, pačiame šventoriuje. Amžinojo poilsio vieta iš trijų pusių aptverta akmenine mūro siena. Kapinėse labai daug paminklų.
Ragino judinti aukštuomenę
Jubiliejiniam leidiniui surinkęs Čedasų lietuviškosios mokyklos istoriją, J. Mikšys apžvelgė šiame krašte 1918-1945 m. veikusias visuomenines organizacijas, aprašė krašto žmonių gyvenimą karo ir vokiečių okupacijos, kolektyvizacijos laikmečiais. Daug įdomios informacijos surinkta apie šio krašto kaimus – Trumpiškį, Slabadą, Pagrubį, Grubas, Kelmynę, Kunigiškius, Pavyžuonius, Ėnikius, Šilalį, Papiškius, Vilkolius, Kavolius, Ežeriokšnę, Griškiškį, Ginočius, Daliečius, Eikiniškį, Jokūbiškį, Kirmėliškį ir Stasiškį. Dalis šių kaimų išnykę.
Čedasų muziejuje saugomi miestelio 500 metų jubiliejaus organizatorių ir šiai datai skirtos knygelės leidėjų J. Mikšio bei Juozo Balkevičiaus laiškai su vokais, kuriuose jie buvo siunčiami. Skaitant laiškus galima suvokti, kaip sudėtinga čedasiškiams buvo įgyvendinti svajonę – surengti šventę ir ateities kartoms palikti gimtojo krašto istoriją. „Tad, gerbiamas Jonai, judink, krutink šį reikalą su Čedasų aukštuomene, valstybine visuomene ir visais geros valios žmonėmis. <...> Mūsų, išeivių, parama bus“, – organizuoti šventę ragina J. Balkevičius. Šis laiškas rašytas 1998 m. rugsėjo 9-ąją. Po penkiolikos dienų J. Mikšiui jis vėl išsiunčia laišką: „Tau ir tik tau reikėtų parašyti leidinį apie Čedasus. Tu, 80 metų čedasiškis, viską labai gerai žinai ir išmanai. <...> Mes, kauniečiai, kuo galėsime – padėsime. Tu tik rašyk ir mums signalizuok. <...> Leidinys – vertybė. Nei laikas, nei negandos nepalies.“
Išeinančios kartos istorija
Kraštiečio paragintas J. Mikšys parašė apybraižą, namuose radęs tinkamų vokų į juos sudėjo rankraštį ir jį paštu išsiuntė į Kauną. „Kaip diktavo atmintis, kaip išmaniau, taip ir sulipdžiau pasakojimą. Galvojau vienaip ir kitaip tą rašinį konstruoti – ilgai neapsisprendžiau. <...> Kai aš prabėgomis perėjau per bažnyčią, mokyklą, visuomenines organizacijas, pamačiau, kad bus labai maža. Apie dabartį, pokarį, mano nuomone, jau labai daug prirašyta. Tegul ir vienpusiškai, bet užtenkamai. Todėl aš nutariau pats pavaikščioti po mūsų parapijėlės kaimus… Stengiausi daugiau prisiminti prieškarį, kada mes patys buvome jauni ir kur nors dalyvavome. Tai mūsų, išeinančios kartos, istorija. Ar aš per mažai domėjausi praeitimi anksčiau, ar bent man nežinoma, bet didesnio dėmesio vertų prisiminimų, legendų ar asmenybių apie mūsų kraštą neradau. Antra, jei nereikėtų skubėti, gal ir būtų galima apie mūsų kaimus daugiau istorijų apipinti ar net pafantazuoti“, – J. Mikšys kūrybines kančias išliejo laiške, datuotame 1998 m. gruodžio 26 d.
J. Mikšys rašo, jog pateikdamas gimtojo krašto istorinius faktus stengėsi išlikti nešališkas, nieko neįžeisti, nepažeminti, tačiau tendencijų ir nusistatymų jam paslėpti nepavyko. O rašyti jam buvę sunku, nes „paleidus iš rankų šakes ar kirvį, plunksna ilgai nenori klausyti“.
Trikampis – geometriškai stabili figūra
Pirmasis rankraštį perskaitęs J. Balkevičius laiške (1999 02 15) neslepia susižavėjimo savo bendraamžiu: „Mielas Jonai! Tu atlikai istorinį darbą. Tai turtas Čedasams. Šaunu. Tu rašytojas. Tuo jau įamžinai save. <...> Mudviejų pokalbis realizuojasi.“ Po mėnesio J. Balkevičius draugui pranešė, kad prisiminimų leidinį apie Čedasuose prabėgusią vaikystę žada ir rašytojas Liudas Dovydėnas, o pratarmę parašyti – kraštietis L. Kairiūkštis.
Apybraižos autorius J. Mikšys laiškuose diskutuoja apie jubiliejui skirto leidinio pavadinimą. Pirmiausia siūlo jį pavadinti „Sėlių kraštas – Čedasai“, tačiau čia pat suabejoja savo idėja: „Kai dabar tokių leidinių jau gausu, tai lyg ir kvepia šablonu.“ Laiške, rašytame balandžio 11-ąją draugams, besirūpinantiems leidyba, pataria: „Nereikia čia kažkokių didelių mandrybių ar dieviškų poetiškumų. Juk visa mūsų matoma aprašytoji gimtosios parapijos aplinka sukasi ir glaudžiasi prie tos mūsų Vyžuonėlės upelės…“
Laiškuose rašoma ir apie paminklinio akmens, skirto Čedasų jubiliejui, statybą. „Čedasai turės rašytinį paminklą-šaltinį –knygą. Na ir tavo svajonė bus: vizualinis akcentas – mūsų laukų riedulys akmuo. Na, Jonai, žinai, trikampis yra geometriškai stabili figūra. Tas trikampis tai pagal vardo alfabetą: Jonas, Juozas, Leonardas“, – J. Balkevičius dėlioja mintis laiške, rašytame gegužės 3 d.
Išmesti iš galvos utopinius planus
Rašydamas krašto istoriją J. Mikšys laikėsi draugams duoto pažado – per daug neišsiplėsti. Be to, platesniems užmojams reikia daugiau laiko, knygelės išleidimas komplikavosi ir dėl pinigų stygiaus. Norėdami rasti daugiau aukotojų, leidėjai nutarė leidinyje surašyti rėmėjų pavardes. „Reikia išmesti iš galvos utopiškus planavimus platinti leidinį nemokamai. Visada ir viską lemia pinigai ir dalies žmonių abejingumas viskam, kas mums atrodo kilnu ir gražu. <...> Su aukų rinkimu nėra ko labai džiaugtis. Kas daugiausiai kalbėjo, tie, bent šiai dienai, mažiau rėmė. <...> Nemačiau rėmėjų sąrašuose ir mūsų „valdžios“ pavardžių“, – tai J. Mikšio mintys 1999 m. gegužės 27-ąją parašytame laiške.
Kai buvo išleista knyga, pastatytas paminklas ir taip įamžintas Čedasų miestelio jubiliejus, J. Balkevičius pasiūlė ateities kartoms išlaikyti ne tik J. Mikšio rankraštį, bet ir susirašinėjimo laiškus, o jubiliejaus iniciatyvinei grupei – parengti ataskaitą, surašyti visus atliktus darbus, surinkti laikraščių publikacijas apie šventę ir viską susegti į vieną aplanką. Sumanymą įgyvendinusi pedagogė Genovaitė Daugnorienė parodė aplanką, su pagarba minėjo iniciatyvinės grupės narius – akademiką L. Kairiūkštį, Čedasų parapijos kleboną šviesaus atminimo Aloyzą Sungailą, docentą J. Balkevičių, Čedasų bendrovės pirmininką Romualdą Žiulį, pagrindinės mokyklos direktorę Aldoną Riūkienę.
Anot pedagogės G. Daugnorienės, miestelio metraštininkas J. Mikšys buvo lyg rišamoji grandis, padėjusi suburti išeivius ir vietos gyventojus bendram darbui. Jam gamta dovanojo puikią atmintį, gebėjimą gražiai, sklandžiai rašyti. Mokyklos mokytojai J. Mikšiui prognozavo karjeros aukštumas, tačiau politiniai neramumai privertė jį palikti gimtinę, dešimtmetį praleisti Sibiro tremtyje. Grįžęs jis įsikūrė Čedasuose.
Skaitant iniciatyvinės grupės protokolą tampa aišku, kad jubiliejiniame renginyje 1999 m. liepos 4-ąją užsiregistravo 1444 dalyviai. Paminėjusi svarbiausius šventės akcentus – šv. Mišias, paminklo atidengimą, knygos pristatymą, koncertus, muziejuje parengtas parodas, pedagogė G. Daugnorienė ataskaitą užbaigė tokiais žodžiais: „Tai buvo be galo miela šventė, kurioje susitiko giminės, draugai, bendravo ir linksminosi.“
Dalia Zibolienė
