Lietuva mini valstybės atkūrimo 98-ąsias metines. Rokiškėnė Gintarė Siniauskaitė džiaugiasi pažintimi su buvusiu Islandijos užsienio reikalų ministru Jonu Baldvinu Hanibalsonu. 1991 m. vasario 11 d. jam vadovaujant Užsienio reikalų ministerijai Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
Interviu su G. Siniaus
kaite apie patriotiškumą ir meilę savo šaliai gyvenant toli nuo gimtinės…
– Kokie keliai Tave suvedė su Islandijos politiku Jonu Baldvinu Hanibalsonu?
– Sausio viduryje Islandijos lietuvių bendruomenė, kuriai aš priklausau, susirinko paminėti Sausio 13-osios. Simboliška Laisvės gynėjų dieną minėti Reikjavike: Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Mes esame laisvi, Lietuvos vardas jau 25 metus yra Europos žemėlapyje. Renginyje rodytas islandų dokumentinis filmas „Tie, kurie drįsta”. Jame – trijų Baltijos valstybių nepriklausomybės kovos 1990-1991 m. Minėjime apie kūrybinį procesą pasakojo filmo scenarijaus autorė J. B. Hanibalsono duktė Kolfina Baldvisdottir.
Man filmas paliko gilų įspūdį, žiūrėjau jį su ašaromis akyse. Įstrigo J. B. Hanibalsono pasakyta frazė apie šiltus lietuvių apkabinimus tą šaltą ir žvarbią naktį. Pasibaigus filmui garbės svečias papasakojo, jog tą lemtingą naktį jam paskambino profesorius Vytautas Landsbergis ir pasakė, jog būtent dabar atėjo laikas viešai išreikšti paramą Lietuvai. Tai paskatino J. B. Hanibalsoną skubiai vykti į Lietuvą. Jis tai padarė nedvejodamas, kitaip pasielgti negalėjo. Politikas žinojo, kad lietuvių laisvė buvo atimta jėga ir ši klaida turėjo būti ištaisyta. Jo įsitikinimu, visos laisvos valstybės privalo remti viena kitą. Tokia buvo ir yra jo pasaulėžiūra.
Labai džiaugiausi gavusi galimybę su garbiu žmogumi pakalbėti asmeniškai. Jis Lietuvą mini labai šiltais žodžiais, joje buvęs daug kartų. Domėjosi, iš kokio miesto esu, ir kaip Islandija priima mane.
– Tai kaipgi Tave priėmė tolima Europos šalis?
– Prabėgo dešimtmetis, kai baigiau Rokiškio Juozo Tūbelio gimnaziją (dabar progimnazija – aut. past.). Dar mokyklos suole žinojau, kad baigusi vidurinę išvyksiu į užsienį – traukė nepažįstamos šalys ir kultūros. Iš pradžių gyvenau Airijoje, o 2008 m. atvykau į Islandiją. Įsimylėjau šią šalį, nepaprasto grožio jos gamtą ir labai svetingus žmones. Studijavau turizmo ir viešbučių administravimą. Taigi šalis, kurioje lankosi daug turistų, man idealiai tiko.
– Ar esi patenkinta tuo, ką dabar darai?
– Dirbu šešių viešbučių tinkle, esu jų visų aptarnaujančio personalo vadovė. Pareigos labai atsakingos, bet iššūkiai man patinka. Darbuotojai atvykę iš įvairiausių pasaulio kampelių, dėl kultūros ir papročių skirtumų iškyla ir rimtų, ir kurioziškų problemų. Skirtingi temperamentai, kalbėjimo manieros, perdėtas emocijų rodymas – tokios smulkmenos kartais sudaro milžiniškas problemas. Pavyzdžiui, viešbučio klientė verkia, kad darbuotojai ant jos šaukia. Lekiu aiškintis. Pasirodo, niekas nešaukė, tiesiog filipiniečiai kalba labai garsiai, pakeltu tonu. Tiesa, kai lietuviai bendrauja tarpusavyje, visi klausia, kodėl mes pykstamės. Tikriausiai ir mūsų kalba iš šalies atrodo pikta.
Darbas man labai patinka, monotonijos čia nerasi, nuolat išmokstu ir sužinau ką nors naujo, todėl artimiausiu metu nežadu nieko keisti. Gyvenu viena. Tikriausiai daug kas mane pavadintų karjeriste, tačiau Islandijoje žmonės pradeda kurti šeimas vėlai, tuomet, kai jau turi pagrindą po kojomis ir yra tam pasiruošę.
– Gyvenimo toli nuo namų pliusai ir minusai?
– Didžiausias minusas – šeimos ir draugų ilgesys. Jis niekada nesumažės. Plyšta širdis kiekvieną kartą atsisveikinant. O didžiausiu pliusu vadinu asmeninį augimą ir savęs atradimą. Svetimoje šalyje pasiekiau tikrai nemažai ir viską savomis jėgomis. Privalėjau peržengti per save: čia turiu būti stipri, atsikratyti visų kompleksų, ypač bendravimo baimės, perdėto kuklumo ir siekti užsibrėžtų tikslų. Man tai buvo labai sunku.
– Ar ketini ilgesniam laikui grįžti į Lietuvą?
– To neplanuoju. Gal jau būtų sunku adaptuotis. Kaskart grįžus trikdo žmonių piktumas, nuolatinis skubėjimas ir nepasitenkinimas. Islandai labai mėgsta sakyti: „Viskas susitvarkys.” Tai jų moto. Juk dažniausiai taip ir nutinka – nereikia išgyventi. Pati tuo įsitikinau ir ėmiau vadovautis.
– Kas skatina lietuvius Islandijoje burtis į bendruomenę?
– Renkamės įvairių švenčių, minėjimų progomis. Veikia sekmadieninė lietuvių mokyklėlė, kuri vienija įvairaus amžiaus vaikus. Taip jaunoji karta skatinama nepamiršti ir mokytis gimtosios kalbos. Bendruomenėje sutikau daug talentingų ir įdomių žmonių.
– Prieš 25 metus Gintarė buvo dar labai maža. Ką Tau reiškia 1991 m. sausio 13 d., taip pat kitos šventės – Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji?
– Šios trys datos man nesisieja su šventimu. Tomis dienomis mėgstu pasižiūrėti istorinius dokumentinius filmus ar nueiti į kokį nors minėjimą. Paradoksalu, bet tik išvykus gyventi į užsienį sustiprėjo patriotiškumo jausmas. Daugelis klausia, ar turiu Islandijos pilietybę (ją galima gauti po septynerių metų). Visiems atsakau: neturiu ir neketinu turėti, nes gimiau lietuve ir visada ja būsiu. Sausio 13-osios įvykius ir kitas istorines datas atsimenu tik iš istorijos pamokų. Žinojau, kiek daug tai reiškia Lietuvai, kokie drąsūs buvo mūsų tautiečiai gindami visų mūsų nepriklausomybę ir laisvę. Visada didžiuosiuosi mūsų tauta. Esame kovotojai iš prigimties.
Dalia ZIBOLIENĖ
