Gyvenimo tėkmėje iš žmonių atminties išsitrynė kai kurių rajono medžio drožėjų vardai, veidai, tačiau liko jų darbai, saugomi Krašto muziejaus archyvuose, giminaičių namuose. Liaudies meistro Kazimiero Venckavičiaus (1908-1995) portretą sudėliojome iš artimųjų, kaimynų, draugų prisiminimų, muziejaus duomenų.
Nelengvas kūrėjo likimas
Pirmasis apie mažai žinomą Rokiškyje gyvenusį ir kūrusį medžio drožėją K. Venckavičių papasakojo medžio meistras Eugenijus Germanas Majauskas.
Krašto muziejaus archyvuose radome trumpą K. Venckavičiaus gyvenimo aprašymą. Būsimasis drožėjas gimė 1908 m. sausio 20 d. Augo Kamajų valsčiaus Šilinių vienkiemyje, pamiškės troboje. Buvo jauniausias vaikas. Jo šeimos gyvenimas nebuvo ramus: brolio namą per Antrąjį pasaulinį karą sudegino, todėl jis išsikėlė kitur.
Kazimieras dirbo 15 ha žemės, o brolio laukai dirvonavo. Labai bijojo būti ištremtas į Sibirą, todėl pardavė visus gyvulius, tačiau nuo tremties pragaro neišsigelbėjo: su žmona, motina ir dviem vaikais gyvuliniuose vagonuose buvo išvežtas į svetimą šalį.
Darbštus vyras Krasnojarsko krašte neprapuolė: taisė veltinius, dirbo kelių remonto darbus, kirto miško medžius. Sibire pagausėjo jo šeima: gimė dar du vaikai.
Į Lietuvą jie grįžo po 13 tremties metų. Kadangi jų trobesiai buvo konfiskuoti, o namas pervežtas į Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietę, šeima įsikūrė sename būste Rokiškio Velniakalnio sodų bendrijoje.
Paryškindavo pečius ir krūtinę
Kurti K. Venckavičius pradėjo vėlai, kaip pats mėgdavo sakyti, „pensijoje prabėgus dešimčiai metų“. Ėmėsi šio darbo, nes negalėjo nieko neveikti. Buvo ir kita priežastis: giliai viduje įstrigęs sopulys veržėsi laukan…
Medžio drožėjo namuose keletą kartų viešėjusi Krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė prisimena, jog K. Venckavičius drožė nedideles skulptūrėles, bareljefus, juose pavaizduodavo žmonių gyvenimo akimirkas, gyvulius, paukščius. Pamatęs kokį jam patinkantį vaizdą ar paveikslą, jį pats nupiešdavo ir išdroždavo. Vaizduodamas žmogų, jo veidą tarsi suplokštindavo, o figūras sustambindavo, paryškindamas pečius ir krūtinę. Kūrėjo darbai neperkrauti smulkiomis detalėmis: medžio drožėjas stengėsi dėmesį koncentruoti į esmę.
Dažniausiai drožė iš liepos, retkarčiais – juodalksnio, kai kuriuos darbus nuspalvino.
Anot muziejininkės, K. Venckavičiaus drožyboje vyrauja žmonių figūrinės kompozicijos, gyvenimiškos situacijos: artojas, ariantis žemę, lenktynininkas, dalyvaujantis Sartų arba Obelių žirgų lenktynėse… Bareljefe su užrašu „Gaudžia trimitai – žiba kardai“ liaudies menininkas vaizduoja karo sceną. O štai motociklininkas, sėdintis ant motociklo, ar vairuotojas – prabangiame senoviškame automobilyje – tokie drožiniai liudija, jog meistrui patiko įvairios transporto priemonės.
Su humoru – apie alkoholio išvarymą iš sodžiaus
„Kunigaikščių tema – populiari tarp medžio drožėjų. Kiek man žinoma, ja nesusižavėjo tik dievdirbys Lionginas Šepka“, – rodydama muziejaus fonduose saugomą K. Venckavičiaus išdrožtą didžiojo Lietuvos kunigaikščio Mindaugo skulptūrą pasakojo M. Mieliauskienė.
Ji ilgėliau stabtelėjo prie kunigaikščio Laimučio skulptūrėlės: vyriškis, pasipuošęs miškininko uniformą primenančiais drabužiais, vienoje rankoje laiko ragą, kitoje – paukštelį. „Tokios istorinės asmenybės lyg ir nebuvo. Gal drožėjui rūpėjo sureikšminti miškininko profesiją“, – svarstė muziejininkė.
Drožėjui artima lietuvybės puoselėjimo tema. Muziejaus fonduose saugoma istoriko, grafiko Pauliaus Galaunės, tvirtai laikančio paties parašytą knygą „Lietuvių liaudies menas“, skulptūrėlė. O štai nepriklausomybės šauklį Joną Basanavičių drožinyje gana sunku atpažinti. „K. Venckavičiui, kaip ir daugumai savamokslių kūrėjų, sunkiau pavykdavo „pagauti“ žmogaus panašumą. Jam dar stigo patirties“, – tarstelėjo muziejininkė M. Mieliauskienė.
Lietuvybės puoselėjimo temą papildo artima laisvės tema: liaudies menininkas išdrožė Gedimino pilį, labai tiksliai stengėsi atkartoti Rokiškio Nepriklausomybės paminklo detales.
Bareljefe „Išeik, oi, išeik tu iš sodžiaus“ kūrėjas atkreipė dėmesį į alkoholizmo problemą. Drožyboje ši tema nagrinėjama labai retai. Drožinyje pavaizduota moteris su didžiule medine liže. Ją naudoja ne duonai pašauti, o degtinės buteliui iš namų išvaryti. Šią moters kovą stebi vyras…
Triptike – žmonių gyvenimo dramos
Žmonių charakteriai bene geriausiai perteikti drožinių triptike „Reikia vesti?“, „Reikia skirtis“ ir „Pirmoji pažintis“.
Pirmajame drožinyje jaunas, stilingai pasipuošęs, išdidus, gal net kiek impozantiškas vyriškis sprendžia jį kamuojančią problemą – ar jau laikas vesti? Skulptūrėlėje „Reikia skirtis“ pavaizduota dviejų susipykusių žmonių drama: vyras, nusukęs galvą į šoną, sukryžiavęs kojas, sudėjęs rankas prieš save, aplinkiniams spinduliuoja žinią – atstokite visi nuo manęs. Šalia jo – ant akmens prisėdusi moteris, parėmusi ranka galvą, tarsi klausianti: „O kas bus toliau?“
Skulptūrėlėje „Pirmoji pažintis“ į akis krenta mergina, pasipuošusi lietuvių tautiniais drabužiais, meiliai prigludusi prie kitataučio… Intrigą išduoda kitoje drožinio pusėje esantis užrašas „Ukrainietis ir lietuvė“.
Keletą K. Venckavičiaus darbų saugo Rokiškyje gyvenantis medžio drožėjo sūnus Antanas.
„Tėvas labai džiaugdavosi, jei pažįstami paprašydavo jo ką nors pagaminti iš medžio. Mėgo drožti šaukštus, lentynėles, durų apvadus, paveikslų rėmus. Ūkio darbuose jis nebuvo toks greitas kaip drožyboje. Vasarą dirbdavo pašiūrėje prie namų, o žiemą – virtuvėje. Mamai nepatikdavo namuose nuolat besimėtančios medžio drožlės…“ – prisiminė sūnus.
Gimtadienio proga vaikai buvo padovanoję tėvui įrankių komplektą.
Eugenijus Germanas Majauskas
Medžio drožėjas
Atvažiavęs į savo sodą, mėgdavau užsukti pas kaimynystėje gyvenusį medžio drožėją. Atsimenu jį sėdintį mažoje virtuvėje ir drožiantį lėkio, lango apvado ar vėjalentės ornamentus. Paprasčiausiu įrankiu – aštriu peiliu – sugebėdavo išpjaustyti smulkiausias detales. Turbūt jis ir mane paskatino imtis drožybos, sodybų puošimo.
Kuklus žmogus buvo, mokėjo prakalbinti medį. Darė tai primityviai, tačiau labai nuoširdžiai. Drožė ne parduoti, o savo malonumui: ką sukurdavo, tą išdalindavo žmonėms. Nedrįsdavau jo darbų imti, nes matydavau, kaip ilgai ir sunkiai juos drožia. Žiemos ilgais vakarais užsibūdavau pas jį ne vieną valandą. Kalbos sukdavosi ne tik apie drožybą. Prisiminimais nuklysdavo į sunkiausius savo gyvenimo metus, prasitarė ir apie tremtį. Neliejo nuoskaudų, nepyko, tik norėjo išsakyti tai, kas viduje susikaupė.
Prieš keletą dešimtmečių reikėdavo meistrus ilgai įkalbinėti, kad jie nors kelis darbus eksponuotų parodose, organizuojamose muziejuose ar tuometiniuose kultūros namuose. Kazimieras buvo ypač sunkiai sukalbamas ir tik po ilgų diskusijų pažvelgdavo į komodą, ant kurios stovėdavo dauguma jo darbų, ir pažadėdavo. Keletą kartų pažadą ištesėjo. Dabartiniai medžio meistrai visai kitokie: jie važinėja po muges, renginius, noriai dalyvauja parodose, pleneruose. Ir tai suprantama: norint išgyventi iš drožybos, reikia susikurti įvaizdį, tapti žinomu.
Danutė Tupalskienė
Kaimynė
Kazimieras buvo labai malonus, kuklus, doras, geras kaimynas. Nedidelio ūgio, skvarbių akių, paslaptingas. Kai pas jį užsukdavau, medžio drožėjas mėgdavo man parodyti savo darbus. Kazimieras drožė, nes buvo labai darbštus – jis negalėjo sėdėti ir nieko neveikti. Prisimenu jo pagamintus velniukus, žmonių figūrėlės, paukščius. Meistras mėgo svečiams dovanoti savo darbų.
Elena Gaškienė
Kaimynė
Didžiulis namas, kuriame su šeima buvo įsikūręs K. Venckavičius, dabar beveik tuščias: jame aš gyvenu viena. Retsykiais čia atvažiuoja Kazimiero giminaičiai, apžiūri namą, jį fotografuoja. Medžio meistras savo langą buvo papuošęs gražiais drožiniais. Tačiau dukra jį pakeitė ir visus drožinius nuėmė. Taigi meistrą teprimena pastatą puošiančios vėjalentės.
Dalia ZIBOLIENĖ
