Tūkstantinės skolos kreditų bendrovėms, raginimai jas grąžinti, grasinimai varžytynėmis, baudžiamąja atsakomybe ir – vos keli šimtai litų dviem asmenims pragyventi mėnesį. Į tokias gyvenimo pinkles pakliuvusi rokiškietė R.A., auginanti paauglį sūnų, prarado viltį savarankiškai išsikapstyti iš kreditų liūno.
Vilties ir stiprybės!
„Prezidentė buvo paskutinė mano viltis išsikapstyti iš smaugiančių paskolų. Juk ji turi didžiulę įtaką, jos galioje – paramos fondai. Ilgai nedrįsau rašyti šalies vadovei, bet, kai ėmė grasinti kreditų bendrovės, nebeturėjau kitos išeities. Pamaniau, per galvą juk neduos, jei paprašysiu“, – pokalbį apie užklupusias negandas pradėjo rokiškietė R.A.
Vasario pradžioje prezidentei Daliai Grybauskaitei adresuotame laiške ji išliejo viso savo gyvenimo bėdas: nesėkminga santuoka, pirmosios paskolos… Beje, įstengusi jas grąžinti laikus, ji įgijo kreditų davėjų pasitikėjimą. Didžiausia savo gyvenimo klaida ji vadina prisiimtą riziką tapti nuolatine greitųjų kreditų vartotoja. Šioji buvo nepamatuota ir parklupdė jos gyvenimą.
Prezidentūros atsakymą moteris gavo greitai. Deja, laiško turinys jos neguodė. „Prezidentūra neturi galimybių padengti mano skolų, o pati prezidentė pusės savo atlyginimo nė neima – jį palieka šalies biudžetui. Laiške pažadėta apie mano sunkumus informuoti Darbo biržą ir socialinės pagalbos institucijas. Man palinkėta vilties ir stiprybės“, – sakė R.A., rodydama prezidentūros atsakymą, tapusį svarbia šeimos relikvija.
Bėdos nenupirko
Rokiškietės R.A. bėdos nepirko ir populiari televizijos laida „Bėdų turgus“, į kurią pagalbos moteris kreipėsi dar prieš rašydama laišką prezidentei.
„Išsiunčiau televizijai laišką, bet atsakymo nesulaukiau. Dar kartą prašymą pakartojau, ir vėl – tyla. Susiradau telefoną ir paskambinau, tikėjausi guodžiančios žinios, bet man atsakyta, kad neatsirado mano bėdos pirkėjų“ , – apie pagalbos paieškas pasakojo R.A.
Taigi, anot pašnekovės, visos durys prieš ją užsidarė: darbo ji neturi, dėl alimentų tenka nuolat kariauti su buvusiu vyru, neturinčiu nuolatinio oficialaus darbo, o skolos auga kaip ant mielių.
Užklupo neviltis ir nerimas: naktimis ji nebesudeda bluosto, ėmė baimintis žmonių, net su draugėmis nebenori susitikti, seniai pamiršo kirpyklą ir gražesnį drabužį. Moters bičiulės, anksčiau ją vadinusios kovotoja ir tikru energijos užtaisu, dabar jos nebeatpažįsta.
„Neturiu teisės pasiduoti nevilčiai, nes auginu sūnų, bet šypsotis ir vaidinti, kad mano namuose viskas gerai, nebėra jėgų“, – išdavikišką ašarą braukė pašnekovė.
Moters skaičiavimu, buvęs vyras skolingas apie 4 tūkst. litų – tiek esą jis nesumokėjo alimentų. Tačiau nėra vilties, kad skolą ji greitai atgaus.
Paskolų ratas
Kaip atsitiko, kad jauna, energinga moteris įklimpo į tokią didelę bėdą?
„Pati esu kalta“, – sakė R.A.
Jos skolinimosi ratas užsisuko užpernai: reikėjo pinigų tėvo laidotuvėms, taigi ji paėmė 500 Lt paskolą, bet neturėjo iš ko ją grąžinti. Sulaukusi kreditų bendrovės griežtų raginimų, moteris ėmė kitą paskolą, kad padengtų dalį pirmosios. O po šios jau sekė trečia, ketvirta… Pinigų ji gavo iš keturių greitųjų kreditų bendrovių, kurios dabar ėmėsi išsiieškoti ne tik suteiktas paskolas, bet ir milžiniškas palūkanas. Moteris ne nebežino, kiek ji skolinga kreditų bendrovėms. „Daugiau nei 4 tūkst. litų… Kiek užaugo palūkanų, nė nenumanau“, – guodėsi R.A.
Moteris informuota, kad paskolas suteikusios bendrovės kreipėsi į skolų išieškojimo firmas bei antstolius.
Darbo nebijo
Nuo kovo vidurio moteris pradėjo dirbti viešuosius darbus. Jei pasiseks, ji bus įdarbinta ir turės nuolatines pajamas.
„Darbo tikrai nebijau, negirtuokliauju ir nesimuliuoju. Tą žino visi, su kuriais anksčiau esu dirbusi“, – sakė moteris.
Iki vaiko gimimo ji dirbo ligoninėje valytoja, trumpai darbavosi „Rokiškio komunalininko“ bendrovėje, vėliau – stambiame ūkyje. Bene 13 metų ji neberanda pastovaus darbo, todėl gyvena iš pašalpų ir paramos maistu.
„Negaliu skųstis, kad valdžia nesirūpina sunkiai besiverčiančiais žmonėmis. Su vaiku gyvename socialiniame būste, vieno kambario bute. Už šilumą ir karštą vandenį mokame mažai, nes beveik visas komunalines išlaidas kompensuoja. Kai labai prispiria bėda, išprašau vienkartinės pašalpos“, – menkas pajamas vardijo R.A.
Šeima gauna Europos Sąjungos ir „Maisto banko“ pagalbą, paauglys sūnus mokykloje valgo nemokamai. Atrodytų – gyvenk ir džiaukis.
„Jei ne paskolos, jokios bėdos ir nebūtų“, – pritariamai galvą linktelėjo skolininkė.
Rokiškyje gyvenanti jos motina mažai kuo gali dukrai padėti: nedidelės pensijos pačiai vos pakanka vaistams, mokesčiams ir maistui. Iš paskutiniųjų ji remia dukrą ir anūką daržovėmis, kurių užsiaugina nedideliame sklypelyje, retsykiais nuperka mėsos. Skolų spaudžiama R.A. su sūnumi dažniausiai būna pas motiną, nes taupo maistą, vandenį ir elektrą.
„Aš galiu išgyventi vien kruopomis, bet sparčiai augančiam sūnui reikia geresnio kąsnio. Stengiuosi, kad jis neišsiskirtų iš kitų vaikų, kad turėtų viską, ko reikia mokykloje. Jis mane ramina, prašo dažniau šypsotis, tikina, kad visos bėdos kada nors baigsis“, – apie sudėtingą buitį guodėsi pašnekovė.
Kaip nuo žvėries
Ekrane pamačiusi greitųjų kreditų reklamą, skolų smaugiama R.A. išjungia televizorių.
„Nuo tokių pagundų reikia bėgti kaip nuo laukinio žvėries. Pakaks paimti kelis šimtus litų, ir gali užsisukti skolų ratas. Taip atsitiko man… “ – skaudžios patirties žaizdas vėrė pašnekovė.
Šią šeimą pažįstanti Zita Čaplikienė, rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos centro vyriausioji specialistė, sakė, jog R.A. pateko į nepavydėtiną situaciją, išsikapstyti iš jos be gerų žmonių pagalbos bus sunku.
„Moteris darbšti, labai rūpinasi sūnumi. Tačiau yra patikli, neturi įgūdžių tvarkyti šeimos biudžetą, todėl ji ir tapo kreditų reklamos auka“, – apie sudėtingą šeimos situaciją pasakojo specialistė.
Aldona MINKEVIČIENĖ
