Gresiantis persileidimas: kaip išsaugoti skausmingą motinystę?

Rokiškėnei Faustai – 22-eji. Ji laukiasi pirmojo vaikelio. Šis ilgas laukimas ilgam ir įsimins… Nuo nėštumo pradžios Faustą lydinčios įvairios komplikacijos grasina persileidimu, o rajono medikų abejingumas varo į neviltį.

Dievas reguliuoja planus

Faustos mama  Gertrūda, kuriai dabar 53-eji,  sakė, jog terminas “komplikuotas nėštumas“ jai  pažįstamas iki gyvo kaulo. “Ištekėjau 27-erių. Su vyru svajojome turėti keletą vaikų, tačiau Dievulis viską surėdė pagal savo planus. Vienintelės dukros Faustos susilaukėme nuo vestuvių prabėgus ketveriems metams. Per tuos metus išgyvenau tris skaudžius persileidimus. Medikų teigimu, sudėtingus ir komplikuotus nėštumus lėmė mano ir vyro kraujo grupių nesuderinamumas: manoji buvo reta – Rh -, o sutuoktinio – Rh +. Tą patį “kryželį“ dabar neša ir dukra, paveldėjusi mano kraujo grupę“, – sakė rokiškėnė.

Savaitė namuose, savaitė – ligoninėje

Fausta šeimos židinį pradėjo kurstyti prieš metus, po penkerių metų trukusios gražios draugystės. Jos mama pasakojo: “Sužinojusi apie dukros santuoką, nors ir ankstyvą, skraidžiau padebesiais: jau nuo pat pirmųjų Faustos šeimyninio gyvenimo dienų ėmiau svajoti apie anūkėlius. Tačiau netrukus supratome, jog dukrai lemta išgyventi tai, ką kažkada išgyvenau aš“, – pasakojo rokiškėnė. Moteris, neslėpdama ašarų, prisiminė, jog žinia apie dukros nėštumą jau buvo persmelkta baime. “Tada dar sostinėje besimokanti ir slaugytoja privačioje klinikoje dirbanti Fausta paskambino pranešti, jog netikėtai prasidėjo kraujavimas ir ji priversta gultis į ligoninę“, – pasakojo ponia Gertrūda. Pasak jos, tą kartą patirtas stresas šeimai neleidžia atsikvėpti iki šiol. “Dukra kūdikį nešioja dvidešimtąją savaitę. Kiekvieną naują dieną pasitinkam su viltimi, palydim su dėkingumu: komplikuotas nėštumas nuolat graso persileidimu… Ir aš, ir dukters vyras Saulius ją saugome tarytum trapų kaušinio lukštą: padedame tvarkytis namuose, neleidžiame pavargti. Pastaruosius kelis mėnesius gyvename taip: savaitė – namuose, savaitė – ligoninėje. Didžiausią skaudulį man, motinai, kelia tai, jog net Hipokrato priesaiką davusiais žmonėmis ne visada galime pasikliauti“.

Medikų abejingumas

Ponia Gertrūda “Gimtajam…“ papasakojo apie praėjusios savaitės pradžioje išgyventą siaubą. Ji kalbėjo: “Penktą valandą ryte dukrą pradėjo kankinti dideli skausmai. Iš pradžių ji išgėrė vaistų. Prabėgo dvi valandos, tačiau pagerėjimo nejautė. Tuomet paskambino man ir verkdama paprašė,  kuo skubiau nuvežti ją ligoninėn.  Jos vyras jau buvo išvykęs į darbą. Pati nevairuoju. Mūsų geras pažįstamas nuvežė  Faustą į rajono ligoninės priimamąjį. Čia patirtas medikų abejingumas pribloškė mus visus: iš skausmo nebegalinčiai paeiti dukrai nebuvo atlikta medicinos apžiūra, nepaskirta jokių vaistų.  Mums tebuvo pasiūlyta keliauti į greta esančią polikliniką ir registruotis apžiūrai“. Tačiau ir ten niekas moters nelaukė išskėstomis rankomis. “Trys registratūros darbuotojos Faustos medicininės kortelės ieškojo bene 15 min. Tuomet liepė kopti į trečiąjį aukštą ir laukti gydytojos prie jos kabineto durų. Buvo pusė aštuntos ryto, mums reikalingos gydytojos darbo diena prasideda tik nuo 9 val. Netekau kantrybės: seselių klausiau, ar nėra galimybės daktarę išsikviesti anksčiau, o šios tik skėsčiojo rankomis ir siūlė nebelaukti, važiuoti į Panevėžio klinikas. Kai pasakiau, kad vairuoju tik dviratį ir nuosavo automobilio neturiu, teišgirdau: „Gal turite pažįstamų, kurie moka vairuoti? Nuo jaudulio sukosi galva…“ – kalbėjo Faustos mama.

Kūdikio gyvybė – neverta skatiko…

Ponia Gertrūda pasakojo: “Norite tikėkite, norite – ne, tačiau Panevėžyje buvome jau po pusvalandžio. Greitosios automobilio kelionei iki klinikų niekas mums nepasiūlė, samdžiau pažįstamą, kuris, rizikuodamas savo ir mano dukros saugumu, važiavo akseleratoriaus pedalą nuspaudęs ties 170 km riba. Pati patyriau šoką, o ką jau kalbėti apie besilaukiančią dukrą… Ji, išsitiesusi per automobilio sėdynes, iš skausmo tvirtai spaudė mano ranką. „Ar mums pavyks?“ – kartkartėmis ji manęs klausdavo. O aš meldžiausi…“  Moteris tvirtino, jog Rokiškio medikų elgesys jai sukėlė didžiausią siaubą. “Mūsų medikams jauno žmogaus ir kūdikio gyvybė – skatiko verta“,  – apmaudo neslėpė rokiškėnė.

Neskaičiuoja nervų ir išlaidų

“Skundžiamės, kad netrukus Lietuva pavirs pensininkų šalimi, tačiau, kai prireikia pastangų naujai gyvybei išsaugoti,  traukiamės į pašalį. Medikų abejingumas pribloškia. Niekas neskaičiuoja, kiek tokiose ekstremaliose situacijoje išgyventa streso, nervų, patirta išlaidų. Iki gimdymo dukrai liko laukti dar keturis mėnesius. Žinant komplikuotą nėštumo eigą, medikų pagalbos jai prireiks dar ne kartą. Ateityje, matyt,  labiau vertėtų kreiptis į Panevėžio klinikas. Praėjusios savaitės išgyvenimai privertė susimąstyti: iš ligoninės grįšianti dukra žada registruotis Rokiškio privačiame bendrosios praktikos gydytojo kabinete“, – kalbėjo  ponia Gertrūda.

Iškreiptų veidrodžių karalystė

“Gimtojo…“ kalbintas VšĮ Rokiškio rajono ligoninės direktorius Raimundas Martinėlis sakė: “Kiekvienas atvejis – reikalauja konkretaus sprendimo. Labai apmaudu, jog su tokia situacija susidūrę žmonės, nesikreipia į mus: problemų sprendimo ieško visai ne ten, kur galėtų jį rasti… Jeigu besilaukiančios pacientės būklė neleidžia jos guldyti į vietos ligoninę, ji mūsų arba VšĮ Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro greitosios medicininės pagalbos automobiliu gabenama į kitų miestų klinikas. Kodėl to nebuvo padaryta minėtu atveju? Nesu gavęs jokio pacientės skundo. Kaip galėčiau paaiškinti?“  Tokios pat nuomonės buvo ir rajono poliklinikos vadovė Zita Kapušinskienė. Pasak jos, teisę būti nugabentam greitosios medicininės pagalbos automobiliu į reikiamą gydymo įstaigą turi kiekvienas pacientas. “Klaidžiojame aplinkiniais keliais, kol atsiduriame iškreiptų veidrodžių karalystėje… Nejaugi taip sudėtinga problemą spręsti tada, kada ji iškyla? Nupasakotuoju atveju viskas galėjo baigtis žymiai skaudžiau. Esame ambulatorinė gydymo įstaiga, todėl medikai nėra kviečiami iš namų net ir ekstra atvejais. Tokiais pacientais rūpinasi ligoninė. Nežinodama konkrečių aplinkybių negaliu komentuoti situacijos. Galiu pasakyti tik tiek: pačiam pacientui transportu rūpintis tikrai nereikia“, – sakė Z.Kapušinskienė.

Agnė Puteikytė