IĮ „Bajorų žuvis“, 19-us metus kokybiškus žuvies gaminius tiekianti visame Aukštaitijos regione, į užsienio rinkas nesiveržia. Ar sunkmečiu verslą gali išgelbėti tik eksportas? Kodėl „Bajorų žuvies“ produkcijos nėra kaimyninės Latvijos parduotuvėse? Ar žuvis lietuviui tikrai taps prabangos preke? Įmonės savininkas turi savą verslo filosofiją: kokybiškas produktas negali būti pigus, o protingas verslininkas pirmiausia pamaitins tą, kuris jį maitins vėliau. Apie šiuos ir kitus žuvies verslo niuansus „Gimtasis Rokiškis“ kalbėjosi su IĮ „Bajorų žuvis“ savininku Juozu Simučiu.
– Pasaulio vandenyse drastiškai senka žuvies ištekliai, todėl mažinamos žvejybos kvotos. Ar tai yra pagrindinė priežastis, dėl ko šiemet iki 70 proc. brango jūrinės žuvys?
– Brangsta visas maistas, ne tik žuvys. Lenkijoje, Vokietijoje žuvis brangesnė nei Lietuvoje, nors daug kitų produktų ten pigesni nei pas mus. Žuvies poreikis pasaulyje auga bene sparčiausiai ir tai vyksta dėl kelių priežasčių. Pirma – kasmet mažinamos žvejybos kvotos, todėl sugaunama mažiau žuvies. Ypač stipriai sumažintos kvotos pagrindinei žuvies tiekėjai Norvegijai. Antra – žuvies ir žuvų produktų paklausa labai išaugo dėl plačiai atsivėrusių Kinijos, Indijos, Afrikos valstybių rinkų. Kai paklausa viršija pasiūlą, kainos visada kyla.
– Sumažinti žvejybos kvotas paskatino moksliniai tyrimai. Jais buvo nustatyta, jog apie 80 proc. pasaulio žuvies išteklių visiškai išeikvota. Kokią įtaką kvotų mažinimas turi mūsų šalies žuvies perdirbimo pramonei?
– Verslininkas turi žvelgti į perspektyvą, nes trumpalaikė nauda verslui gali būti pražūtinga. Todėl manau, jog riboti sužvejojamų žuvų kiekius – teisingas sprendimas. Atsisakius kvotų net žuvingiausi vandenynai gali likti be gyvūnijos turtų.
Lietuvos žvejybos laivynas net 90 proc. savo laimikio sugauna ne Europos Sąjungos vandenyse. Europos valstybės, išeikvojusi savus žuvies išteklius, sparčiai skverbiasi į kitus regionus.
– Skelbiama, kad Baltijos jūroje niekada nebuvo tiek menkės, kiek šiuo metu, o ir čia sužvejotos žuvies kainos nedaug kilo. Tad kodėl perkate brangesnę žuvį iš užsienio?
– Netiesa, kad Baltijoje sugaunamos žuvys nebrango. Štai strimelių kaina išaugo apie 70 proc., menkė brango kiek mažiau. Baltijos jūros menkė labai skani, bet brangi: išdorotos žuvies lieka mažai. Todėl menkę perkame atgabentą iš užsienio, nes ji pigesnė.
Be to, Baltijos jūra nepasižymi vandens gyvūnijos įvairove – neturime tunų, ryklių, o ką jau kalbėti apie egzotiką. Todėl daugumą žaliavos importuojame.
Mokslininkai teigia, kad vandens dugnas kelis kartus mažiau ištyrinėtas nei Žemė. Pasaulyje kasmet atrandama vis naujų vandens gyvių, kuriuos galima ir sveika valgyti. Taigi be vandens gėrybių neliksime…
– Lietuviškos žuvies paragauti galima vis rečiau. Net puikiai pažįstama (ir dar įperkama) “Bajorų žuvies” silkė, kurios skonį giria vartotojai, norvegiška…
– Daug metų perkame norvegiškas silkes. Jos geresnės kokybės ir patrauklios kainos. Tačiau kainų šuolio neišvengė ir ši žuvis: per ketverius metus ji brango 60-70 proc., o jos filė – dar daugiau. Mūsų šalyje nėra sąlygų auginti žuvis, išskyrus karpius ir lydekas. Negalime prie jūros rengti baseinų ir juose veisti, tarkim, lašišas, kaip tai daro norvegai. Po pirmos didesnės audros Baltijos bangos baseinus išardytų, o žuvį išplautų. Štai Norvegijoje yra fiordų, saugančių žuvų veisyklas nuo štormų.
– Tačiau yra žmonių, sugebančių net mieste užsiauginti mūsų klimatui neįprastų žuvų. Vienas tokių – panevėžietis Henrikas Viduolis, namo rūsyje ir kieme, buvusio šiltnamio vietoje, auginantis afrikinius šamus ir eršketus.
– Buvau su juo susitikęs, ragavau ir gerai įvertinau jo žuvų skonį. Turiu ir pats tvenkinių, kuriuose auginu upėtakius. Tačiau tai tik maža kruopelė žaliavos, kurios mums reikia. Per metus “Bajorų žuvies” apyvarta siekia iki 7,5 mln. litų, gaminame per 40 pavadinimų gaminių. Tai įvairi šaldyta, rūkyta, kepta, farširuota, marinuota žuvis, silkė, tunas, ryklio filė ir įvairios silkės mišrainės. Gatavą produkciją kasdien skaičiuojame šimtais kilogramų.
– Pasak Nacionalinės žuvų perdirbėjų ir prekybos asociacijos direktoriaus Vytauto Andriuškevičiaus, dėl pabrangusios žaliavos mūsų šalies žuvies produktų gamintojams atėjo sunkus metas: pakilus žuvies kainoms smuko jos suvartojimas…
– Kai brangsta žaliava, perdirbėjui niekada nebūna lengva: reikia kelti produkcijos kainas, todėl gresia rizika, kad kris vartojimas ir menks pajamos. Taip ir atsitiko šių metų pradžioje. Nors laikotarpis sudėtingas, tačiau prekyba pamažu atsigauna.
– Gal žuvis atpigtų, jei mūsų šalies perdirbėjai ją pirktų tiesiogiai iš žvejų, apeidami tarpininkus?
– Prieš kelerius metus taip ir buvo: sudarėme sutartis su žvejybos įmonėmis, jos tiekdavo mums žaliavą. Tačiau šią sistemą išardė nauja tvarka: dabar žvejai visą laimikį turi parduoti aukcione. Taigi tarp perdirbėjo ir žvejo atsirado tarpininkas. Vyriausybė teigia, kad prekyba aukcione padeda kontroliuoti žvejybos įmones, tačiau perdirbėjams tai – ne į naudą: žuvį dažnai gauname nebe tokią šviežią, padaugėjo biurokratijos.
– Versle – kaip žvejyboje: naujokas nežino – kibs ar nekibs, o patyręs rezultatą žino beveik tiksliai, todėl niekada nerizikuoja viskuo, ką turi. Net ekonominiu sunkmečiu Jūs nesiskundžiate užklupusiais sunkumais. O gal žuvies verslą krizė palietė mažiau nei kitas gamybos sritis?
– Verslininkui reikia ne skųstis, o dirbti. Niekada nesupratau kolegų, besipiktinančių, kad Vyriausybė neremia jų verslo. Verslo remti ir nereikia: reikia tik jam palankių įstatymų. O verslininkas turi dirbti ir mokesčius mokėti.
Ekonominės krizės pradžia (2008-2009 m.) įmonei buvo tarsi aukso amžius: žaliavą pirkome pigiai, o mūsų produkcija buvo labai paklausi, nes nebrangi. Taigi kai kiti verslininkai verkė dėl nuostolių, žuvies perdirbėjai džiaugėsi pelnu.
Dabar svarstyklės – ne mūsų naudai: žaliava smarkiai brango, teko kelti produkcijos kainas. Pabrangusios žuvies nuperkama mažiau.
Kas kaltas dėl žaliavos brangimo? Kalti kinai. Jie ėmė supirkti ir suvalgyti milžiniškus žuvies kiekius. Žmonių pasaulyje daugėja, tad nelogiška tikėtis, jog maistas pigs.
– Bet juk verslininkui paprasčiau nei vartotojui: pakilus žaliavos kainai gamintojas pabrangina produkciją ir įmonės pajamos nenukenčia?
– Gamintojas, ypač smulkusis, visada stipriai rizikuoja keldamas produkcijos kainą. Stambūs gamintojai turi galimybių nustatyti dempingo kainas ir užimti rinką. Smulkiesiems reikia protingai laviruoti ir vartotojus išlaikyti gaminių kokybe. Todėl sakau: mūsų versle svarbiausia pelnyti vartotojų pasitikėjimą, o jis pelnomas per daugybę metų.
– Vyriausybė teigia: “Iš krizės valstybę sparčiausiai gelbėja eksportas.” Kodėl “Bajorų žuvis” su savo produkcija neplaukia į tarptautinius vandenis?
– Eksportui reikia gaminti didelius produkcijos kiekius. “Bajorų žuvis” – nedidelė įmonė. Jei planuotume eksportą, pirmiausia turėtume pertvarkyti gamybą ir specializuotis, t. y. gaminti kelių pavadinimų produkciją dideliais kiekiais. Tai reikštų ir papildomą riziką: jei sutriktų pagrindinės žaliavos tiekimas ar mūsų produkciją perkantys partneriai patirtų verslo sunkumų, mums grėstų žlugimas.
Vis dėlto buvo minčių plėsti įmonę, dėl eksporto tarėmės su latviais, tačiau norimo rezultato nepasiekėme. Taigi pasvėręs visus pliusus ir minusus likau prie vietos rinkos. Jai gaminsi daug įvairių produktų, bus mažiau rizikos.
– Galbūt VšĮ “Versli Lietuva” padėtų Jūsų įmonei rasti užsienio rinką ir verslo partnerių?
– Neturėjau reikalų su šia įstaiga. Galbūt ji gali padėti verslą pradedantiesiems. Esu kiek nusivylęs įvairiausiomis verslo paramos organizacijomis: kilnūs jų tikslai neduoda realios naudos. Užsimojęs eksportuoti gali prarasti vietos rinką ir likti prie suskilusios geldos. Taigi vadovaujuosi patarle – “Geriau žvirblis rankoj nei sakalas danguj”.
“Bajorų žuvies” produkcija prekiauja per 200 Aukštaitijos regiono parduotuvių ir kioskų. Dzūkijos, Žemaitijos nesiekiame: dėl tolimų atstumų kiltų produkcijos savikaina.
Vasarą įmonė neišnaudoja visų gamybinių pajėgumų, nes šiltuoju metų laiku žuvies paklausa smunka. Tačiau rudens viduryje gamyba užverda, o prieš Kūčias ir Kalėdas jos apimtis padvigubiname.
– Nors produkcijos neeksportuojate, Jūsų gaminių skonį pažįsta ir užsieniečiai: jiems lauktuvės su “Bajorų žuvies” firminiu ženklu rokiškėnų lagaminuose keliauja į Angliją, Italiją, Ispaniją, Vokietiją… Ką atsakytumėte “Bajorų žuvies” produkciją pamėgusiam vartotojui, pageidaujančiam kokybiškos, bet pigios žuvies?
– Labai kokybiško ir labai pigaus produkto nebūna. Nebent pasakose… Visada sakau: visa žuvis gera, tereikia mokėti ją paruošti.
Vandens gėrybės į Lietuvą atkeliauja iš viso pasaulio. Pagalvokit, ar gali būti pigios žuvys, atgabentos iš Čilės, Argentinos, Vietnamo ar Indijos?
Mūsų parduotuvėse galima rasti įvairiausių produktų. Tačiau lietuviai konservatyvūs: pirmiausia naują produktą jie išpeiks, paskui lauks, kol jo paragaus kaimynas. Ir atvers piniginę tik tada, jei šis pagirs.
– Jei žuvis toliau brangs, po kelerių metų lietuviui vandens gėrybės taps prabangos preke.
– Neabejoju: žuvį žmonės valgė ir valgys. Lietuviai kiaulieną vis dažniau keičia žuvimi, dažniau perka tuną, lašišą. Ir ne tik prieš šventes. Kai man priekaištauja, kad atšildytos žuvies telieka du trečdaliai, paklausiu, kiek tuomet lieka mėsos, kai ją išverda ar iškepa kotletą?
– Suskaičiuota, kad vienas lietuvis per metus suvalgo apie 12 kg žuvies ir jos produktų, ispanas – du, o japonas – net šešis kartus daugiau. Lietuviui vis dar tinka posakis: “Geriausia žuvis yra mėsa”?
– Norėčiau, kad lietuviai kaip japonai žuvį valgytų tris kartus per dieną. Aš be žuvies – nė dienos. Ne todėl, kad mano toks verslas: tiesiog aš mėgstu žuvį ir žinau, kad ją valgyti sveikiau nei mėsą.
– Įmonę įkūrėte 1993 m. Verslas sekėsi. Kai kurie verslininkai iškart ima puikuotis prabanga. Kodėl Jūs asmeninį būstą prabangiai įsirengėte ne verslo pradžioje, o vos prieš keletą metų?
– Kiekvienas turi savo strategiją. Manoji tokia: pirma pamaitink sočiai tą, kuris paskui maitins tave…
– Dėkoju už pokalbį.
Aldona MINKEVIČIENĖ
