Ar provincijoje įmanoma pelninga prekyba menininkų kūriniais? Ar nedidelio miesto įmonė, dviejų jaunų žmonių įkurta ekonominiu sunkmečiu, gali sėkmingai konkuruoti su didmiesčių įmonėmis? “Gali!” – įsitikinę jaunieji rajono verslininkai.
Nedrįsta imtis
Kas ketvirtas šalies bedarbis yra jaunesnis nei 25 metų, skelbia Lietuvos darbo biržos statistika. Rajone darbo neturi net 15 proc. darbingo amžiaus žmonių. Dauguma jų dairosi samdomo darbo ir tik nedaugelis ryžtasi patys kurti darbo vietas. “Sėkmingai dirbančius jaunus Rokiškio verslininkus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų”, – mano UAB “Švaros grupė” bendrasavininkis Audrius Kavaliauskas.
Jaunų žmonių nedrąsa imtis verslo grindžiama įvairiomis priežastimis: ekonominiu sunkmečiu, smulkiam ir vidutiniam verslui nepalankia valstybės politika, lengvatinių kreditų trūkumu. “Jaunas amžius taip pat nėra privalumas kreiptis į valstybines institucijas ir į bankus”, – “Gimtajam Rokiškiui” sakė p. Kavaliauskas. Tačiau šios kliūtys įveikiamos – byloja asmeninė jauno verslininko patirtis.
Idėja, verta milijono
2008 m. pavasarį A.Kavaliauskas, vos dvidešimtmetis, kartu su verslo partneriu J.Tumo-Vaižganto vidurinės mokyklos abiturientu Edmundu Rasiuliu ėmėsi verslo idėjos: Rokiškyje įsteigė įmonę, teikiančią švaros paslaugas. Atrodytų, mintis kilo ne pačiu tinkamiausiu metu – 2008-ųjų pavasarį šalyje pasirodė pirmieji didžiulės ekonominės krizės ženklai: augo nedarbas, mažėjo paskolų verslui, gerokai ūgtelėjo jų palūkanos, daugėjo bankrutuojančių įmonių, o tos, kurioms pavyko apsiginti nuo bankroto šmėklos, visais įmanomais būdais taupė lėšas. Vis dėlto jauniesiems verslininkams ir krizės metu pavyko sukurti sėkmingą verslą. UAB “Švaros grupė”, skaičiuojanti trečius veiklos metus, veikia ne tik Rokiškyje, bet ir Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Utenos regionuose. Joje – 14 darbuotojų, kurie rūpinasi klientų biurų švara, teikia automobilių valymo paslaugas.
Kas lėmė įmonės sėkmę?
Pasak p. Kavaliausko, sparnuota frazė “Idėja, verta milijono” nėra tuščias šūkis. Kol kas UAB “Švaros grupė” saujomis milijonų nežarsto, tačiau jos savininkai tiki sėkminga įmonės ateitimi. 2008-aisiais didmiesčiuose nemažai įmonių siūlė švaros paslaugas įstaigoms ir gyventojams, o Rokiškyje ši verslo niša buvo visiškai tuščia. Paradoksalu, tačiau sunkmetis šiek tiek pasitarnavo jauniesiems verslininkams. Mat nemažai šalies įmonių ryžosi optimizuoti veiklos kaštus, kitaip sakant, atsisakyti nebūtinų išlaidų. Valytojai buvo pirmieji, savo kailiu pajutę optimizaciją. Jų atsisakė verslininkai, mat samdyti švaros įmonę tapo gerokai pigiau, nei išlaikyti valytojo etatą, pirkti valymo medžiagas ir įrankius.
Ieškoti kelių
Kaip “Švaros grupei” pavyko surinkti verslui reikalingą kapitalą, susidoroti su painiais šalies įstatymais ir mokesčių sistema? Pasak p. Kavaliausko, bankai lengviau paskolas dalina solidiems ponams, kurie gali laiduoti jų grąžinimą vertingu nekilnojamuoju turtu. “O jaunaisiais, pradedančiaisiais verslininkais jie nelinkę tikėti”, – mano pašnekovas. Jis siūlo pasižvalgyti lengviau pasiekiamų ir pigesnių kreditų. “Vertėtų ieškoti verslo partnerių, kuriuos sudomintų idėja. Jei tokių nėra, paskolų bandykite ieškoti kredito unijose, nesidrovėkite paprašyti giminaičių pagalbos”, – siūlė p. Kavaliauskas.
Pradedantiesiems verslininkams būtina atidžiai planuoti savo išlaidas, atsisakyti nebūtinų dalykų. “Daug ką stebina, kad mūsų įmonė neturi biuro. Lėšas, kurias turėtume skirti jo išlaikymui, investuojame į modernią įrangą, leidžiančią teikti kokybiškesnes paslaugas”, – aiškino pašnekovas.
Valstybės požiūris į kuriančius įmones nuvylė jaunuosius verslininkus. “Valdiškos institucijos, užuot padėjusios patirties neturinčiam jaunam žmogui, tik ir laukia progos, kada šis suklys ir bus galima jį nubausti”, – sakė pašnekovas. Nepalanki verslui ir šalies mokesčių politika. “Teko girdėti, kad Anglijoje nauja įmonė dvejus metus atleidžiama nuo pridėtinės vertės mokesčio. Mums kas nors tokią lengvatą būtų davęs!” – apgailestavo p. Kavaliauskas.
O kaip gi skambiosios šalies politikų kalbos apie būtinybę remti smulkųjį ir vidutinįjį verslą? Jos, pašnekovo manymu, – skambios, tačiau tuščios frazės. Steigiant “Švaros grupę” jauniesiems verslininkams rajono savivaldybė skyrė 900 Lt paramą. “Vien tik įmonės steigimo dokumentų tvarkymas mums atsiėjo apie 3 tūkst. litų”, – sakė p. Kavaliauskas. Jis pridūrė, kad “Švaros grupei” itin pravertė Darbo biržos parama darbo vietoms kurti.
Svarbiausia – reputacija
Kalbai pakrypus apie darbuotojus ir jų paiešką, p. Kavaliauskas atskleidė skaudžią patirtį. Pasirodo, trūksta galinčiųjų dirbti patį paprasčiausią, nekvalifikuotą valytojo darbą. “Didelė problema – valstybės socialinės paramos politika: nekvalifikuoti žmonės nesuinteresuoti dirbti, jiems labiau apsimoka naudotis valstybės teikiama parama”, – sakė p. Kavaliauskas. Be to, nemažai bedarbių moka dirbti tik sovietinių laikų įrankiais, medžiagomis ir metodais. “Valytojoms kasdien aiškiname, kad modernių, kokybiškų ir itin koncentruotų cheminių valymo priemonių tereikia poros lašų kibirui. O jos lyg užsispyrusios šliūkšteli pusę buteliuko”, – pasakojo p. Kavaliauskas.
Įmonė daug dėmesio skiria paslaugų kokybės kontrolei, tam sukurta darbuotojų vertinimo sistema, atliekami slapti neplaniniai patikrinimai. “Gerą bendrovės įvaizdį galima sugriauti per minutę, o atkurti prireiks metų”, – aiškino p. Kavaliauskas.
Šeimos verslas
Visiškai kitokį, nei UAB “Švaros grupė”, verslo modelį pasirinko jauna rokiškėnė Viktorija Ruželytė. Prieš ketverius metus duris atvėręs “Amatų salonas” – šeimos verslas. Idėja rokiškėnams siūlyti šalies menininkų kalvystės, keramikos, medžio darbus gimė jos mamai. O Viktorija nemažai prisidėjo prie praktinio idėjos įgyvendinimo, tam pasitarnavo ir Vilniaus kolegijoje įgyta reklamos vadybininkės specialybė bei meilė meniškiems, originaliems daiktams, taip pat kūrybiškumo gyslelė. Šeimos verslas sėkmingai plečiasi: šiemet pačiame miesto centre duris atvėrė dovanų ir suvenyrų parduotuvėlė. O p. Ruželytė siekia naujų aukštumų: Vilniaus Gedimino technikos universitete ji studijuoja transporto inžinerijos ekonomiką ir vadybą.
Mergina mano, kad jaunam žmogui itin sėkmingas bei patrauklus yra šeimos verslo modelis. Vakaruose jis – viena populiariausių smulkiojo ir vidutiniojo verslo formų: šeimų amatų dirbtuvės, saldumynų, kulinarinio paveldo gaminių, suvenyrų parduotuvėlės čia skaičiuoja šimtmečių istoriją. Lietuvoje toks verslo modelis žengia pirmuosius žingsnius, ir yra ypač patrauklus pradedantiesiems. Visų pirma finansinė šeimos parama pradėti veiklą lengviau pasiekiama ir pigesnė nei bankų paskolos. “Pastarieji tikrai nebūtų patikėję mūsų verslo sėkme, tad paskolos nebūtume gavę”, – įsitikinusi pašnekovė. Kitas privalumas – šeimos įmonė veikia darniau nei kelių bendrasavininkių. “Šeima – patikimesni partneriai nei draugai ar bendraminčiai: nėra grėsmės, kad partneriams susipykus iširs bendras verslas”, – aiškino p. Ruželytė.
Verslo specifika
Kokia sėkmingo Viktorijos šeimos verslo paslaptis? Juk nemažai žinomų šalies kūrėjų skundžiasi, kad vartotojiškoje visuomenėje iš meno neįmanoma pragyventi. “Nemažai žmonių pageidauja įsigyti daug daiktų už mažą kainą. Tačiau yra ir tokių, kurie pageidauja geriau mažiau, tačiau originalių, išliekamąją vertę turinčių darbų. Mūsų salone lankosi ne tik rokiškėnai, bet ir šalies didmiesčių pirkėjai”, – pasakojo p. Viktorija.
Ji prasitarė, kad į “Amatų saloną” užklydusius praeivius dažnokai šokiruoja kainos. Antai, už vos delno dydžio kalvystės kūrinius – suvenyrinę kėdutę ar jautuko figūrėlę – prašoma 100 Lt. Tačiau meno žinovų tokios kainos nestebina: jie nesidera pirkdami kokybišką ir menišką, itin kruopščiai nukaldintą interjero puošmeną.
Prekyba meniškais daiktais specifinė, čia galioja saviti veiklos principai. Antai įsigydami prekes iš tiekėjų – kalvių, keramikų, drožėjų – “Amatų salono” šeimininkai atsiskaito iš karto, taip prisiimdami nepaklausių prekių riziką. Brangesnis, originalesnis daiktas net kelis mėnesius salone laukia savojo pirkėjo. “Taip įšaldomos mūsų lėšos. Kita vertus, nėra rizikos, kad liksime skolingi tiekėjams”, – sakė p. Ruželytė.
Visiems patogu
“Amatų salonas” – tarpininkas tarp meniškų daiktų pirkėjų ir kūrėjų. Pastarieji nelinkę bendrauti tiesiogiai su klientais. “Ne vienas menininkas prašė pirkėjams neatskleisti jo kontaktinių duomenų”, – sakė p. Ruželytė. Mat skulptoriai, kalviai, kiti menininkai, kuriantys solidžius darbus, nenorėtų, kad jų dėmesį blaškytų ir laiką gaišintų užsakovai, pageidaujantys smulkaus, didesnės meninės vertės neturinčio suvenyro, pavyzdžiui, šaukšto su užrašu “Marytei – 60”. Salono atstovė priima klientų užsakymus ir susisiekia su tokius suvenyrus gaminančiais amatininkais arba pasiūlo dovaną išsirinkti iš salono prekių.
Vis dėlto “Amatų salonas” pajuto ekonominį sunkmetį. “Pernai prieš Kalėdas pirkėjų pas mus buvo net tiršta, o šiemet jų užsuka gerokai mažiau”, – pasakojo p. Ruželytė. Paradoksalu, bet “Amatų salonui” tenka konkuruoti net su savo pačių parduotuve Nepriklausomybės aikštėje. Joje siūlomi paprastesni, artimesni masiniam skoniui suvenyrai ir dovanos. “Manome, priėmėme teisingą sprendimą, nors žmonės “prie meno” kartais stebisi aikštėje esančios parduotuvės asortimentu. Tačiau dvi parduotuvės, siūlančios vienodo pobūdžio prekes, būtų pasmerktos konkuruoti, ir vieną tektų uždaryti”, – sakė p. Ruželytė.
Lina Dūdaitė
