Jaunoji daržininkė Ala Muštavinskaja: „Jei turi lopinėlį žemės, noro ir lankstumo – neprapulsi“

Pažintį su rajoninio konkurso „Pažangiausi metų ūkiai – 2015“ dalyviais pradedame nuo jaunųjų ūkininkų kategorijoje sėkmingai startavusios Vabolių (Obelių sen.) kaime ūkininkaujančios Alos MUŠTAVINSKAJOS. Buhaltere viename sostinės viešbučių dirbanti 33-ejų mergina sako, jog galimybė kiekvieną savaitgalį rankas sukišti į žemę jai – malonumas. Paklausta, ar tikrai tris hektarus daržo galima vadinti malonumu, tik nušypso ir sako, kad prie tokio „poilsio“ yra įpratusi nuo vaikystės: daržininkystės ūkį puoselėja ketvirta jos šeimos karta.

Ūkį įkūrė senelių žemėje

Kai vienos šeimininkės sukandusios dantis kalba apie pabodusį daržų ravėjimą vasaromis, 33-ejų A. Muštavinskaja įprastai tyli, mat kapstytis darže, kaip pati sako, yra įpratusi nuo vaikystės. „Tikriausiai tai įaugę į kraują“, – šypsosi mergina ir pasakoja, jog šių metų gegužę iš senelių paveldėtoje žemėje įkurtas jos daržininkystės ūkis turi beveik aštuonis dešimtmečius skaičiuojančias šaknis. „Ant sodyboje išlikusio tvarto kabo akmeninė lentelė su iškalta 1936-ųjų metų data. Būtent tada Vabolių kaime savo ūkį įkūrė proseneliai. Mama pamena močiutės pasakojimus apie tai, kaip jie arklio tempiamu vežimu savo ūkyje užaugintas daržoves ir pagamintus pieno produktus kartą per savaitę veždavo į Rygą ar Daugpilį. Dėl to ūkyje buvo laikomi net trys arkliai: du dirbdavo ūkyje, o trečias produkciją gabendavo į prekyvietes“, –  „Gimtajam Rokiškiui“ savo šeimos ūkio istoriją pasakojo jaunoji ūkininkė. Pasak jos, tarybiniais metais įvairių daržovių auginimas galimybe prisidurti pajamų tapo ir jos seneliams, o 1992-aisiais pašonėje įsigiję žemės lopinėlį, daržininkyste ėmė verstis ir jos tėvai.

Už įvairovę

„Nesvetimas man nei daržų ravėjimas, nei stovėjimas turguje prekiaujant užaugintomis daržovėmis. Gal todėl paveldėjusi iš senelių 18,5 ha žemės nė nesvarsčiau kitų variantų ir išsyk ėmiau galvoti apie tai, kuo mano šeima gyvena jau ne pirmą dešimtmetį – daržininkystę“, – sako A. Muštavinskaja. Tėvų Zojos ir Vytauto Šukių padedama, jaunoji ūkininkė šiemet vedė nemažą ūkį: 1 ha plote vešėjo bulvės, kitame panašaus dydžio lauke – įvairių veislių kopūstai, mažesniuose – morkos, burokėliai, svogūnai, šparaginės pupelės, agurkai, juodieji ridikai, paprikos, daikonai, cukinijos, moliūgai. Tiesa, pavasarį toje pačioje vietoje augo ridikėliai, salotos, rūgštynės, špinatai, įvairios prieskoninės žolelės (petražolės, krapai, bazilikai, čiobreliai, pankoliai, citrinmėtės, mairūnai ir kt.). „Daržas užima maždaug 3 ha ploto, dar tiek pat – miškas, likusiame sėjomainai sėjame javus. Aš pasisakau už įvairovę, todėl neturiu tikslo apsiriboti vienos ar kelių rūšių daržovėmis. Priešingai, pradėjau įgyvendinti savo seną svajonę įsiveisti sodą: kol kas jame 50 antramečių obelų ir 15 arų aviečių, bet šį rudenį ar ateinantį pavasarį sodą planuoju plėsti“, – pasakoja A. Muštavinskaja.

Visą užaugintą produkciją realizuoja

Skirtingai nei daugelis smulkiųjų daržininkų, A. Muštavinskaja savo užauginta produkcija turguje neprekiauja. „Pavyko prasimušti į vieną Utenos bendrovę, užsiimančia didmenine vaisių ir daržovių prekyba. Mama savo užaugintas daržoves triskart per savaitę gabena į Skemų socialinės globos namus ir Rokiškio mokyklą-darželį „Ąžuoliukas“. Kol turime kur realizuoti produkciją, turguje sėdėti nereikia, bet jei reikės – sėdėsim“, – šypsosi jaunoji ūkininkė ir prasitaria, kad nemaža dalis ūkyje išaugintų gėrybių sekmadieniais drauge su ja keliauja į sostinę. „Dirbu dideliame kolektyve, dauguma kolegų neturi kaimų, bet nori šviežių ir chemija neapdorotų daržovių. Todėl sekmadieniais grįždama į Vilnių vienam prigriebiu bulvių, kitam – morkų, trečiam – svogūnų ar kitų reikalingų daržovių ir, žiūrėk, jau pilnas automobilio „ekipažas“… Ne vienas bendradarbis yra pabuvojęs pas mane kaime, todėl gerai žino, kad nors mano ūkis ir neturi ekologinio ūkio sertifikato, bet daržovės užaugintos be chemijos, miškų ir krūmų apsuptuose laukuose, toli nuo kelių ar kitų ūkininkų chemikalais purškiamų laukų. Užaugintos gėrybės paklausios, sandėliuose nepūna“, – neslepia Ala.

Apie lankstumą, planus ir „neišlaižytas“ vagas…

Tie, kas turi nors nedidelį darželį, žino, kad darbas daržininkystės ūkyje nėra lengvas. „Taip, daug rankinio darbo, bet šeimoje turim auksarankį, kuris yra sumeistravęs ne vieną darbą darže palengvinantį įrankį ar padargą, pvz., su vadinamąja ravėtuve „pervažiavus“ tarpvagius, telieka išrauti žoles tarp daržovių. Kita vertus, tokio ploto „neišlaižysi“, todėl jei kokia žolė ir užsilieka – nesukam sau galvos, juk natūralu. Pasigirti idealiai švariu, be piktžolių daržu, matyt, gali tik tie, kurie jas „ravi“ pasitelkdami chemiją. O mes norim sveiko, natūraliomis sąlygomis išauginto produkto tam, kad be baimės jį galėtų valgyti net patys mažiausieji“, – neabejoja A. Muštavisnkaja. Paklausta, ar negalvoja plėsti daržovių plotų, mergina sako, jog viskas priklausys nuo poreikio. „Jeigu daržovių reikės – plėsiu, bet tikrai ne hektarais. Aplinkui išgraibstytos visos žemės, todėl jei ir plėsiuos, tik savuose, aplink sodybą esančiuose plotuose“, – teigia pašnekovė.

„Gimtojo…“ paklausta, ar ūkis galėtų tapti pagrindiniu jos pragyvenimo šaltiniu, mergina sako: „Kol turiu darbą, gyvenu Vilniuje, bet jei kas nors pasikeistų – išgyvenčiau ir iš ūkio. Tai lyg koks atsarginis variantas. Visada galvojau ir tebegalvoju, kad žmogus, turėdamas lopinėlį žemės, nebijodamas darbo ir būdamas lankstus – neprapuls. Svarbiausia, kad man tai patinka ir kad turiu man padedančius tėvus bei brolį.“

Paklausta, ar neplanuoja pasinaudoti jauniesiems ūkininkams galima europine parama, A. Muštavinskaja sako nenorinti ilgam „įlįsti“ bankams į kišenę, tad mėgins aprėpti tiek, kiek pati gali „apžioti“. Pasak jos, labiausiai ūkyje praverstų traktorius, mat turimas „Belarus“ jau skaičiuoja ne vieną dešimtmetį…

Agnė Mackuvienė