„Gyvenimas mums visiems suteikia daugiau nei vieną galimybę. Jei pasirinkęs vieną – suklysti, nereikia galvoti, kad tai pabaiga, nes „man jau per vėlu“, „dabar netinkamas metas“ ar pan. Pokyčiai visada baugina, bet jei nori gyventi savo, o ne kažkieno primestą gyvenimą, verta daryti drąsius žingsnius“, – tvirtina rokiškėnė Irena NAVICKIENĖ, prieš pora metų savo hobį – papuošalų kūrimą – nusprendusi paversti pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.
Kuria papuošalus iš sidabro, aukso ir natūralių akmenų
Sostinėje gyvenanti 29-erių rokiškėnė I. Navickienė daugiau kaip pora metų užsiima širdžiai miela veikla – kuria papuošalus iš sidabro ir aukso, o gyvybės bei savitumo dirbiniams „įkvepia“ dekoruodama juos natūraliais akmenimis. Pradedančios juvelyrės stichija – nestandartinių auskarų, pakabukų, žiedų, apyrankių, segių, sąsagių kūryba. „Mano papuošalai – masyvūs, abstraktūs, neturintys konkrečių formų ir savito stiliaus. Dažniausiai juos renkasi drąsūs, savimi pasitikintys žmonės“, – sako kraštietė ir neslepia, kad jai, kaip ir kiekvienam verslininkui, neišvengiamai tenka įgyvendinti ir klientų pageidavimus. „Labiausiai patinka kurti spontaniškai: gvildendama viduje kilusią mintį, dirbtuvėse galiu praleisti valandų valandas, kol ji galiausiai būna perkelta į sidabrą ar auksą. Įprastai kuriant papuošalą kyla begalė minčių, kurios dažniausiai nuneša ten, kur net nesitikėjau atsidurti“, – pasakoja pašnekovė.
Didžiausi darbų kritikai ir ramsčiai – mama ir vyras
2015-ųjų pavasarį I. Navickienė tapo tautodailininke, po pusmečio Kultūros ministerija jai suteikė meno kūrėjo statusą. „Jaučiuosi suradusi laisvę, kurios ieškojau. Ar buvo sunku? Velniškai! Pastaruosius metus labai daug dirbau, pajamos – nestabilios, tačiau po truputį ėmė formuotis savų klientų būrys, žingsnis po žingsnio didėja turimų žinių bagažas, tampu vis labiau matoma“, – tvirtina rokiškėnė. Pasak jaunos moters, didžiausią įtaką jos kūrybai daro du žmonės: juvelyrinių dirbinių krautuvėlę Rokiškio miesto centre turinti mama Marina Jurkštienė ir savu laiku drąsų sprendimą – inžinieriaus profesiją išmainyti į fotografo – padaręs vyras Mindaugas Navickas. „Mama – mano drąsiausių ir stilingiausių dirbinių nešiotoja, vyras – didžiausias darbų kritikas, dažnai pasiūlantis originalių būdų, kaip idėją paversti menišku dirbiniu. Vyro padedama sukūriau internetinę savų papuošalų svetainę, joje – vyro darytos mano dirbinių fotografijos“, – sako pašnekovė.
8 val. darbo diena? Kol kas – per didelė prabanga
Dirbti sau ir dėl savęs pradėjusi I. Navickienė pasakoja, kad eilinė jos darbo diena – „neįrėminta“. „Dažniausiai darbai prasideda anksti ryte ir baigiasi tik vėlai vakare. Visos darbo dienos – skirtingos: vieną galiu praleisti neišlindusi iš dirbtuvės, kitą – reikia važiuoti pas tiekėjus, vesti apskaitą, susitikti su klientais. Dažniausiai nutinka taip, kad darai viską po truputį, o vakare jautiesi taip, lyg nieko nenuveikei“, – šypsosi pašnekovė. Pasak jos, standartinė 8 val. darbo diena – kol kas yra per didelė prabanga, nes hobio pavertimas pagrindiniu pajamų šaltiniu reikalauja nemažai pastangų ir investicijų. „Verslo pradžiai skolintis iš bankų nebūtų buvę išmintinga, nes į priekį daugiau vedė idėja. Viską dariau iš turimų santaupų. Vadinamoji grąža mano pasirinktoje srityje nėra greita, nes didžiulių investicijų reikalauja dirbtuvių įrengimas. Jose dar daug ko trūksta, tačiau tikiu, kad laikui bėgant įsirengsiu taip, kaip manau esant reikalinga“, – sako I. Navickienė.
Sunkiausia – pasiryžti pradėti
Paklausta, su kokiais sunkumais susidūrė nusprendusi kurti savo verslą, papuošalų kūrėja teigia, jog didžiausias jų – pasiryžimas pradėti… Vadybos ir verslo administravimo bakalaurą bei žmoniškųjų išteklių vadybos magistro laipsnį turinti moteris neslėpė, jog, kaip ir visi, po studijų skubėjo susirasti „rimtą“, stabilias pajamas, visas socialines garantijas bei karjeros perspektyvų žadantį darbą. Susirado: „Viename Lietuvos komercinių bankų „išdirbau“ lygiai tris savaites… Per tą laiką spėjo išgaruoti visas idealistinis mąstymas, darbo pobūdis visiškai prieštaravo vidiniams įsitikinimams, bendradarbiai nesuprato, kodėl išeinu, nes darbas – puikus, karjeros galimybių – nemažai. Vėliau „sekė“ pusantrų metų darbas valstybinėje įstaigoje. Eidavau į jį kaip į kalėjimą, o atsipalaiduodavau savaitgaliais kurdama papuošalus“, – pasakoja rokiškėnė ir prisimena lemtingą momentą, kada, po ilgų svarstymų, papuošalų kūrybą nusprendė paversti pagrindiniu savo pajamų šaltiniu.
„Artėja mokslo metų pabaiga. Abiturientai jau ima dėliotis savo ateities planus. Galbūt mano istorija kai kuriems jų taps pavyzdžiu, rodančiu, kad gyvenime reikia nebijoti svajoti ir ieškoti sau patinkančios veiklos. Per vėlu – niekada nebūna“, – neabejoja rokiškėnė I. Navickienė.
Daugiau kraštietės juvelyrės darbų rasite internetinėje svetainėje www.miajuvelyrika.com.
Panevėžio apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovės spaudai Ritos Skavičienės duomenimis, 2013–2014 mūsų rajone verslo liudijimus užsiimti juvelyro veikla įsigijo po du asmenis, pernai – vienas.
Agnė MACKUVIENĖ
