Malonus ir netikėtas sutapimas – vieningai tvirtino rokiškėnai, kartu su miesto 510-uoju gimtadieniu rugsėjo 21-ąją švęsiantys jubiliejus. Viktorija, gimusi prieš dešimtmetį, kai Rokiškis minėjo pusės tūkstančio sukaktį, šiandien svajoja apie du namus – šeimai ir… lėlėms.
Svajonėse – žaismingi namai
Rokiškis žengė į šeštąjį šimtmetį kai gimė Viktorija Sakalauskaitė. Rugsėjo 21-ąją jos gimtadienio tortą puoš dešimt žvakučių.
Mergaitės atsakymas į klausimą, kokias dovanas ji norėtų gauti gimtadienio proga, visai netikėtas. “Laukiu įkurtuvių naujajame mūsų name. Noriu kuo greičiau įsikurti savo kambaryje. Jis bus antrajame aukšte, ne kartą buvau užlipusi, viską apžiūrėjau”, – išpyškina paauglė. Gimimo dienos rytą ji norėtų gauti dar vieną namą, žaislinį. Jame apsigyventų mergaitės “Little pet shop” – linksmų mažų gyvunėlių kolekcija.
Gimtadienio tortą Viktorijai pažadėjo nupirkti jos vyresnė sesuo Eleonora. Į svečius jubiliatė žada pasikviesti kelias klasės drauges, senelius, pusbrolius. Mamos su ja nebus. Ji šiuo metu yra Norvegijoje. Viktorija vasarą dvi savaites svečiavosi pas mamą šalyje, į kurią ji išvyko uždirbti šeimai pinigų. Viktorija prisipažįsta, kad pirmą kartą lėktuvu skristi šiek tiek bijojusi, bet jaudulį pavyko nugalėti. Pamatė labai gražią šalį, sužinojo, kur mama gyvena, dirba. Rokiškio pradinės mokyklos ketvirtokei po kelionės į Norvegiją geriausiai ėmė sektis anglų kalba, patinka jai lietuvių, muzikos ir fizinio lavinimo pamokos. Viktorija kartu su seserimi augina net tris jorkšyro terjerų veislės šuniukus. Juos moko, dresuoja, ruošia parodoms. Seseriai ji padeda prižiūrėti šuniukus ir tikisi, kad, gausėjant terjerų šeimynai, Eleonora vieną šuniuką jai būtinai padovanos.
Matu krikštys anūką
Prieš dešimt metų bandėme pakalbinti rokiškėną Petrą Jurėną. Tuomet jis kartu su miestu šventė savo keturiasdešimtąjį jubiliejų, tačiau jubiliatas buvo išvykęs į sanatoriją: žmona Lionė perdavė jam laikraštininkų linkėjimus pasveikti.
“Artėjant penkiasdešimtmečiui ne kartą vyrui liepiau puoštis šventiniu kostiumu ir laukti žurnalistų. Prikarksėjau… Tiek daug metų mano vyras skaito “Gimtąjį Rokiškį”, tačiau nė karto nenusišypsojo laimė į jį patekti”, – kalbėjo ponia Lionė. Jubiliatas prasitarė, jog jam ši šventė gerokai liūdnesnė : daug kartų prieš šventinio stalo sėsdavo kartu su dvyniu broliu Juliumi, tačiau tokios šventės – tik prisiminimuose… “Abu gimėme per Mataušą, tačiau nė vieno tėvai Matu nepakrikštijo. Užauginome sūnus, bet ir jų Mataušais nepavadinome. Gal taip atsitiko todėl, kad gyvenome Pašilių kaime, Kamajų parapijoje, Rokiškyje populiariuose Mataušo atlaiduose nesilankėme”, – Mato vardo nepopuliarumą šeimoje bandė paaiškinti jubiliatas, prasitaręs, jog ne viskas dar prarasta: bent vieną anūką vaikai galės pavadinti Matu: jo vardo dieną senelis smagus švęs savo gimtadienį. Jubiliejaus šventės ponas Petras sakė dar nesuplanavęs – viską darys ekspromtu. Žino tik viena, kad miesto šventiniuose renginiuose tikrai dalyvaus, tradiciškai kasmet juose lankosi.
Pasižvalgyti iš parasparnio
Keturiasdešimtojo gimtadienio dovaną rokiškėnas Sigitas Seibutis sako jau pasidovanojęs: su žmona Daleta jis tik ką grįžo iš Turkijos. Sutuoktiniai rinkosi kelionę, nes stengėsi pabėgti nuo didelių balių. Be to, labai norėjosi, kad ne jie kitais, o jais kas nors pasirūpintų.
Sigito tėvai sūnaus, gimusio per garsiuosius Rokiškyje Mataušo atlaidus, Matu nepakrikštijo. Kodėl taip atsitiko, jis nežino, tačiau Manto vardas jam mielas, juo pakrikštijo savo sūnų. Mėgstantis miesto šventes Sigitas sakė būtinai dalyvausiąs jubiliejiniuose renginiuose, kurie pirmą kartą organizuojami netradicinėje vietoje. Anot jubiliato, sumanymas intriguoja, tik atsirado nedidelė problemėlė – šventė nutolo nuo mikrorajono, kuriame jis gyvena.
Pastarosiomis dienomis Sigitas sakė ne kartą buvo tardomas draugų, giminaičių, renkančių jam dovaną gimtadienio proga. “Skudurų vyrui prašyti kaip ir nedera… Kelionėje irgi jau buvome. Užsišaukęs mašinos, vis tiek jos negausiu. Esu kuklus ir laimingas žmogus: man lyg ir nieko nereikia”, – juokauja jubiliatas. Kiek ilgėliau pasvarstęs, prasitaria, jis labai norėtų pakilti parasparniu ir iš paukščio skrydžio pažvelgti į jubiliejinį miestą.
Krizė spyrė stipriai
Natalją Valainienę, švęsiančią 50-ąjį gimtadienį, radome bulvių lauke. Moteris talkino draugams.
N.Valainienė prasitarė, jog netikėjusi, kad šį gyvenimo jubiliejų pasitiks būdama bedarbe. Po 27 darbo metų siuvimo įmonėje ji nutarė iš esmės keisti savo gyvenimą. Pernai draugė pasiūlė vykti į Vokietiją. Tris mėnesius laukė kambarinės darbo, tačiau viešbutyje tedirbo vos pusmetį: jis bankrutavo.
Suvokusi, kad krizės metu kito darbo negaus, moteris prieš kelis mėnesius grįžo namo. Parvažiavusi negalėjo įsidarbinti ir buvusioje darbovietėje: siuvimo įmonėje laisvų vietų taip pat nebėra. “Savo kailiu patyriau, kas yra krizė. Sako, kas nerizikuoja, tas negeria šampano… Pabandžiau, nusvilau, bet likau optimistė. Būdavo ir blogiau. Kaip nors išgyvensime”, – kalbėjo pašnekovė. Parodžiusi talkoje uždirbtą bulvių maišą, jubiliatė juokavo, jog cepelinams bulvių yra, tad gimtadienio šventė, nors ir kukli, tačiau bus.
Dalia Zibolienė
