Gausiame žymių kraštiečių būryje – iškilus Pandėlio krašto žmogus Pranas Žagarys, gabus hidrotechnikos inžinierius, technikos mokslų daktaras, docentas. Jo profesinės veiklos indėlis šalies hidrotechnikos srityje aukštai įvertintas. Tačiau žymus kraštietis Rokiškiui, o ypač gimtajam Pandėlio kraštui, labai brangus dėl istorinės bei kūrybinės veiklos. P. Žagarys surinko ir išsamiai aprašė jau išnykusio gimtojo Jonavos kaimo gyvenimą. Jo memuarai ir kaimo istorijos kelis dešimtmečius „guldyti“ į rankraštį „Jonavos kaimas. Tarp istorijos ir memuarų“, kuris saugomas Rokiškio Juozo Keliuočio bibliotekoje. Ir tai – dar ne visas kraštiečio kūrybos lobynas: artimiausiu metu dienos šviesą turėtų išvysti antroji P. Žagario knyga – 20 apsakymų rinkinys, knygoje – Jonavos gyvenimo istorijos nuo pirmųjų gyventojų atsiradimo, vardo kilmės iki sodybų ištuštėjimo. Visų istorijų siužetai neišgalvoti, o veikėjai – kaime gimę ir gyvenę vietiniai žmonės.
Sodybvietę užkariavo invazinis Sosnovskis
Dabar P. Žagario gimtojo Jonavos kaimo teritorijoje – vien laukai, miškai, krūmynai ir nė vieno trobesio, galinčio priminti kažkada čia virusį šeimynų gyvenimą. Vienoje kaimo sodybų, pačiame kaimo kampe, gimė ir užaugo Pranas Žagarys. „Visas kaimas buvo iškeltas, kai šalyje vyko melioracija. Mūsų ir dar trijų sodybų, buvusių atokiau, nepalietė, bet žmonės vis tiek išsikėlė. Mano šeimos namai liko paskutiniai apgyventi – juos nupirko kiti žmonės, bet ir jie išvyko gyventi į Taručių kaimą. Kai nuvažiuoju į Jonavą, jaučiu didelę nostalgiją. Trobesių vietoje nieko nebėra, viskas užžėlę žole, „bujoja“ Sosnovskio barščiai“, – apie retėjančias viešnages gimtinėje pasakojo P. Žagarys. Viena paskutinių viešnagių gimtinėje – 2012 m., tada vyko kraštiečių susitikimas, suvainiškėnai žymiam savo krašto žmogui įteikė padėką. P. Žagarys pasakojo Rokiškyje turįs giminaičių, kuriuos aplanko dažniau. Vieni jų – tame pačiame krašte užaugę Vladas ir Alfonsa Lioliai. Su V. Lioliu P. Žagarį sieja ne tik giminystės saitai: abu jie – gimtinės metraštininkai ir jos istorijos saugotojai, kruopščiai surinkę, susisteminę kaimų įvykius, žmonių gyvenimo faktus, tradicijas, papročius.
P. Žagarys jaunesnės kartos rokiškėnams mažai pažįstamas. Savo profesinės veiklos srityje daug pasiekęs mokslo vyras, 84-erių kraštietis sako, jog dabar jau nieko neberašo, tik tobulina ir dailina tai, ką yra anksčiau į popierių „suguldęs“. „Ką apie savo kaimą berašysiu, kai ten seniai nebegyvenu? Jonavą palikau būdamas 22-ejų metų“, – dėstė gimtojo kaimo metraštininkas, kruopščiai aprašęs ne tik buvusį Jovanos kaimo gyvenimą, bet ir pagal tikrus faktus sukūręs 20 apsakymų, kurių veikėjai ir aplinkybės neišgalvotos, tik literatūriškai apdorotos.
Iš kur technikos mokslų vyras „įgijo“ literato užkratą? Jonavos kaimo istorijų autorius po sielos talentus nesikapsto, sako, matyt, tai įgimta…
Netoli Latvijos sienos plytėjusio kaimo vaikas baigė Suvainiškio parapijos Zabločiaus pradinę mokyklą, vėliau mokėsi vakarinėje Juodupės darbininkų jaunimo vidurinėje mokykloje. Tuo metu šio miestelio vilnonių audinių fabrike „Nemunas“ jis įsidarbino „per pažįstamus“, dirbo ir mokyklos ūkvedžiu. Panaikinus mokyklą, P. Žagarys mokslus baigė Pandėlio suaugusių vidurinėje mokykloje.
Jo darbo karjera labai įvairi: Vilkolių kolūkyje dirbo lauko darbininku, sąskaitininku, „Nemuno“ fabrike – staliumi-dailide. Po darbininkiškos praktikos ir studijų Lietuvos žemės ūkio akademijoje prasidėjo spartus karjeros šuolis: P. Žagarys gavo vyresniojo inžinieriaus pareigas Respublikiniame vandens ūkio projektavimo institute, po to – darbas Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos mokslinių tyrimų institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, Lietuvos žemės ūkio akademijoje jis daug metų dirbo vyr. dėstytoju, vėliau – docentu. Aktyvios mokslinės veiklos metu kūrybai ir istorijos darbui laisvo laiko stigo, nors šio pomėgio niekada neužmetė. Išėjęs į užtarnautą poilsį žymus kraštietis vėl ėmėsi širdžiai brangios veiklos: ėmė kruopščiai tvarkyti savo rankraščius ir archyvus, kuriuose – daug dienos šviesos dar neišvydusių gimtojo krašto gyvenimo istorijų. P. Žagario didžiausios apimties darbas – knyga apie gimtąjį Jonavos kaimą.
Jonavos kaimo gimimas…
„Lietuvoje Jonavų daug, Rokiškio krašte – net trys, dvi jų – Pandėlio seniūnijoje. Vienoje jų gimiau ir užaugau aš“, – apie surinktą ir užrašytą nedidelio gimtojo Jonavos kaimo, plytėjusio netoli Suvainiškio, istoriją „Gimtajam…“ pasakojo Kaune gyvenantis kraštietis P. Žagarys. Pasak jo, visų Jonavų, kur jos bebūtų, ištakose rasis glaudžių sąsajų su tose vietovėse dvarus ar palivarkus turėjusiais lenkų didikais, mėgusiais savo valdas pavadinti šiuo Gudijoje populiariu vardu.
„Kažkada jau po nepriklausomybės paskelbimo pastebėjau, kad autobuso stotelė ties mano gimtuoju kaimu pavadinta ne Jonava, o Janava. Pagalvojau, klaidų pasitaiko, nežinojo ir užrašė. Bet vėliau žemėlapiuose pastebėjau klaidos pakartojimą. Galiausiai sužinojau, kad tai oficialus, įteisintas, pakeistas pavadinimas. Esu prieš vietovardžių kaitaliojimą. Tai mūsų kultūros viena iš sudėtinių dalių. Vietovardžiai išsilaiko šimtus ir tūkstančius metų, tai ir mokslo žinių šaltinis“, – rašo P. Žagarys. Ir priduria, kad vietiniai gyventojai kaimą visgi dažniausiai vadindavo ne Jonava, o Janava. Bet tai, anot autoriaus, tik dėl tarmiškumo, kaip ir Dominyką šaukdavo Daminyku.
„Vietovės pavadinimas išliko nepakeistas apie 70 metų. Dabartinis pakeitimas reiškia arba jo sulenkinimą (pagal Jan), arba tarmiškumo įteisinimą. „Pagaliau nukentėjo ne vien Jonava. Daržapievės viensėdis pavadintas Daržiavpieve, Rioksalės bala – Oksale, Grubų kaimas – Grubomis. Bandžiau su tuo kovoti, kreipiausi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Šiuo metu Jonavos kaimo nebėra, bet nors po jo tikrojo vardo mirties noriu jį reabilituoti…“ – teigė P. Žagarys.
Iš palivarko
Pradžioje buvo žodis… 1865 m. laidos rusų žemėlapyje vietovė, vėliau tapusi Jonavos kaimu, pavadinta F.Janov. Ką galėtų reikšti prieš pavadinimą esantį raidė „F“? Tai žodžio „folvark“, slavų perimto iš vokiečių, santrumpa, lietuviškai išvertus „palivarkas“. Paprastai palivarke ponas negyvendavo: į jį skirdavo vietininką, kuris tvarkydavo ūkį ir pajamas bei materialines gėrybes perduodavo ponui. Kaimiečiai dvaro nuo palivarko dažnai neskirdavo. Taigi Jonavos palivarkas dažnai būdavo vadinamas dvaru. Jonavos kaimas sudarytas panaikinus palivarką. Slavai tą vietą galėjo vadinti Janov ir Januvek, vėliau Januvek išnyko ir liko Janov, o sulietuvinus tapo Jonava. Matyt, vietovardis labai senas.
Jonavos kaimas susikūrė vietoj buvusio Jonavos palivarko, kai šis buvo išparceliuotas. Po valstiečių lažo panaikinimo, apie kurį caras išleido manifestą (1861 m.), buvo įgyvendinti ir kiti patvarkymai. Jonavos kaimo gimimui prielaidas sudarė visiškas ar dalinis žemių grąžinimas tiems valstiečiams, kurie buvo dvarininkų išvaryti iš savo ūkių 1847 m. ir vėliau.
P. Žagarys cituoja istorikų dokumentus apie žemės grąžinimą valstiečiams, Muravjovo-Koriko inicijuotus aplinkraščius, svarbias nuolaidas valstiečiams suteikusius dokumentus: „1863 m. spalio mėn. 18 d. aplinkraščio įgyvendinimo sąlygos ir tvarka apsprendė tai, jog dauguma žemės netekusių valstiečių negalėjo įrodyti savo teisių į sklypus. Valstiečiai turėjo įrodyti, kad jie tikrai valdė inventorinę žemę, kad jos neteko dėl dvarininko savivalės, kad šią žemę naudojo už prievoles.
Buvo reikalaujama nurodyti, kokiu metu žemė buvo atimta, nes žemės netekę 1847-1857 m. turėjo gauti po tris dešimtines šeimai, o žemės netekę po 1857 m. turėjo teisę siekti viso sklypo grąžinimo.“ Analizuodamas teisių į žemę grąžinimą P. Žagarys cituoja ir A. Šapoką, kuris savo knygoje „Lietuvos istorija“ dėsto priešingai: „Muravjovas pirmiausia pasirūpino, kad nė vienas žemės turėjęs valstietis nebūtų atleistas be žemės. Jei iš kurių valstiečių dvarininkai buvo atėmę žemę, privertė ją sugrąžinti.“ P. Žagarys rašo nesiimąs spręsti, kurie istorikai teisesni.
„Prisimenu, kaip aš pats mokiausi istorijos 1941-1942 m. ketvirtajame pradžios mokyklos skyriuje. Mokėmės iš Estaičio „Sakalėlio“, kuriame apie 1861 m. reformą buvo parašyta maždaug taip: „Dėl sukilimo rusų valdžia stengėsi savo pusėn patraukti valstiečius, todėl Lietuvos valstiečiai gavo daugiau žemės negu kitose Rusijos gubernijose. Lietuvos valstiečiai gavo po tris dešimtines, kitur tik po dvi-dvi su puse dešimtines.“ Nei kam, nei už ką tos „dešimtinės“ buvo duodamos, niekas nežinojo. Galimas dalykas – ir pats mokytojas. Vadovėlyje parašyta nebuvo, o kad papildomai mokytojas ką aiškintų, taip nebūdavo. Bet mano galvoje sukosi: kaip čia yra, mūsų šeima turi šešias dešimtines, kiti jonaviečiai dar daugiau, nekalbant jau apie Kalniečių ūkininkus, kurie turėjo po kelias dešimtis dešimtinių. Klausti mokytojo nedrįsau.“
Jonavos kaimo naujakuriai iš tiesų buvo gavę pagal valdžios potvarkius po tris dešimtines žemės. Ką turėjo daugiau, tą buvo iš dvarininkų nupirkę. Galimas dalykas, kad buvo ir tokių, kurie anksčiau žemės neturėjo. Iš kurio pono tuo metu jonaviečiai pirko žemę? Aišku, iš Čedasų dvaro savininko.
„Mano šeimoje žemės atgavimo tema buvo daug kalbama. Iš tėvo žinau, kad be minėtų trijų valdžios duotų dešimtinių, daugiausiai dirbamos žemės, Jonavos kaimo naujakuriai papildomai pirko iš ponų pievų, miškų ir balų – durpynų: Plintauką, dalį Dūdbalės (vėliau Kalniečių valdytos), Krioklį ir Kamšelę. Matininkas, 1913 m. skirstydamas kaimą į vienkiemius, 54 dešimtines Kamšelės balos priskyrė prie nenaudojamų žemių. Tie balų plotai jonaviečių buvo nupirkti už simbolinę kelių rublių už dešimtinę kainą. Sovietmečiu iškastas per Kamšelę gilus griovys, dabar ten auga puikus statybinis miškas. Tik vienas Dovydėnas neprisidėjo prie balų pirkimo“. P. Žagarys rašo, kad į išskirstytą naujakuriams žemę buvo įtrauktas ir Užsienio žemės plotas. Visos dirbamos žemės buvo suskirstytos į tris sėjomainos laukus, o laukai suskirstyti į rėžius („šniūrus“). Pievos, ganyklos, miškai-balos liko bendram kaimo naudojimui.
Palivarko šulinys gelbėjo nuo sausros
Jonavos kaimo ištakas aprašęs P. Žagarys prisiliečia prie Onuškio dvaro grafų Komarų, valdžiusių Panemunio, Čedasų dvarus, aprašo Jonavos palivarko parceliaciją ir palivarko pastatų likimą. Dalis Jonavos kaimo naujakurių pastatų pastatyti iš buvusio Jonavos palivarko ūkio statinių rąstų. Žagario daržinės durys buvo nupirktos iš Jonavos palivarko daržinės.
Palivarko sodybos vietoje liko du tvenkiniai – „sodželkos“, vėliau vienas atsidūrė Griškėno Jurgio, vėliau Vlado sklype, antrasis – Matuko , vėliau Jasiūno sklype. Griškėno sklype dar liko palivarko gilus, niekad neišdžiūstantis šulinys. Šis kapitalinis buvusio palivarko statinys – didelio skersmens šulinys – suręstas iš ąžuolinių rąstų. 1913 m. kaimui išsiskirsčius į vienkiemius, jis liko toli nuo sodybų. Griškėnas nuardė jo viršutinę dalį taip, kad rentinys liko žemiau žemės paviršiaus. Tą rentinį perdengė rąstais, apipylė žeme ir ant to šulinio padarė dirbamą žemę, arė ją ir sėjo…
Tačiau šio šulinio kaimui prisireikė per sausrą. P. Žagarys rašo, jog 1938 ir ypač 1939 m. buvo labai sausos vasaros. Išdžiūvo viso kaimo kūdros ir šuliniai. Nebuvo vandens gyvuliams girdyti ir žmonėms valgyti gaminti bei gerti. Tik naujai Žagario iškastas šulinys buvo neišsemiamas. Bet jis buvo kaimo pakrašty, toli nuo sodybų. Kaimo vyrai sutarė: reikia atkasti palivarko šulinį. Žemes nukasus nuo šulinio paviršiaus pasirodė, kad perdengimo rąsteliai visai supuvę ir bet kada galėjo įgriūti. Atkastu šuliniu artimesni kiemai kiek naudojosi, bet rentinio viršutinės dalies neatstatė. Taip šis šulinys išstovėjo atviras šalia kelio iki pokario, iki melioracijos darbų. Katastrofiškai sausų vasarų daugiau nebepasitaikė.
Žemės kainos
P. Žagarys išsamiai aprašė Jonavos valstiečių paskolų, paimtų pirkti žemę, mokėjimų reikalus, mini, kad valstybė skolino valstiečiams visą reikalingą išpirkai sumą:
„Mano prosenelis iš Onuškio parapijos Jutkių kaimo Petras Stankevičius išgyveno 104 m. ir paliko daug pasakojimų apie baudžiavą. Dalį jų užrašė jo dukraitė Z. Kastanauskienė. Prosenelis sulaukė Lietuvos nepriklausomybės, bet aš šiek tiek pavėlavau gimti ir su juo man bendrauti nebeteko. Nei iš jo pasakojimų, nei iš kitų neteko girdėti, kad valstiečiai būtų mokėję didelį vienkartinį mokestį po baudžiavos panaikinimo. Išperkamuosius (žemės) mokesčius – taip, juos visi seniai žinojo. Įdomus faktas, kad žemės išpirkimo kaina labai maža, lyginant su 1913 m. žemės rinkos kainomis. Jonavos kaimo žemės 1913 m. buvo įvertintos nuo 16 rublių už dešimtinę (nenaudojamos balos) iki 110 rublių už gerą dirbamą žemę. Tuo tarpu išpirkimo kaina buvo 13,33 rublio už dešimtinę.“
Pirmieji kaimo žmonės
Pagal išperkamuosius žemės mokesčius rasta duomenų apie kaimo skirstymą į vienkiemius bei jų savininkus. Tarp pirmųjų šio kaimo 22 gyventojų – 12 skirtingų pavardžių, kurių turėtojai čia gyveno iki 1913 m. Tai Dovydėnai, Kalpokai, Griškėnai, Dauniai, Vaškevičiai, Žėgliūnai, Žagariai, Jasikevičiai, Trainiai, Stankevičiai ir Šapranauskai. Keliuočių ir Mironų pavardė iš šio kaimo išnyko dėl dviejų priežasčių: Keliuočiai turėtą ūkį pardavė, o Mironai išsikėlė gyventi į netoliese esantį Sipelių kaimą. „Mano tėvas daug pasakodavo apie jo menamus senus laikus, pateikdavo kaimynų įpročius. Jis sakė, kad kažkada Jonavoje gyvenęs Pūgžlys. Beveik be abejonių galima teigti, kad Pūgžlys, du Mironai, Vaškevičius, Kalnietis, Trainys kilę iš Panemunio parapijos grafo Komaro valdų. Žėgliūnų pavardę nešiojusios dvi giminingos atšakos – Onuškio dvaro bežemiai ir Vilkolių kaimo grytelninkai (Čedasų dvaro valdos). Onuškio dvaro Žėgliūnaitė-Stankevičienė buvo mano prosenelė. Galimas dalykas, kad ir Jonavos Žėgliūnai yra kilę iš Onuškio dvaro tarnautojų“, – dėsto kraštietis.
Toliau P. Žagarys išsamiai aprašo kitų Jonavos gyventojų pavardžių kilmę.
Ponai ir mužikai
„Mano atminime ir anksčiau kaimiečiai pasakojo: Ratkūnų dvaro savininkas „grapelis“ Komorovskis (taip jį vadino mūsų krašte) su žmona per pamaldas Suvainiškio bažnyčioje sėdėdavo jiems skirtame klaupte presbiterijoje, prie altoriaus. Kunigas Perekšlis prieš pamokslą jam paskaitydavo evangeliją lenkiškai. Po to sekdavo lietuviškai evangelija ir pamokslas. Tas niekam neužkliūdavo. Pats grapelis kliaudų neieškodavo ir visi taikoje gyveno.
Jei mirdavo paprastas žmogus kitame kaime, nebuvo įprasta eiti į laidotuves. Kai kartą mano brolis Osvaldas prakalbo apie lenkinimą, tėvas šokosi priešais: „O kur tu matei bent vieną sulenkintą?“ Teisybė, pas mus tokių nebuvo. Bet potraukis į tą pusę tarp kaimiečių egzistavo. Mano dėdė Petras Širvinskas iš Onuškio parapijos pasakojo apie žmogų, kurio pavardę pamiršau. Tai buvo lietuvis, bet bažnyčioje demonstratyviai, su pasididžiavimu atskleisdavęs lenkišką maldaknygę. Kaip Majakovskis savo sovietinį pasą. Žiūrėkite, pavydėkite man. Sakoma, durnių ir bažnyčioje muša. Tenka pripažinti, kad lenkai tą išmintį mokėjo pritaikyti. Jei 1863 m. ir anksčiau lietuviai, kaip avinai, leidosi įtraukiami į savižudiškus sukilimus, tai jie to ir nusipelnė“.
Didžiausi ponų mylėtojai ir dvarų patriotai buvo aukštesni ponų tarnai. Mano senelės Širvinskienės pusseserė Liseckaitė-Kavinaitė tarnavo Panemunio Komarams. Yra buvęs atvejis, kai sutikusi Širvinskienę – mužikę, Liseckaitė jos „nepažino“. Kitas man žinomas ponų tarnas buvo Vilkolių kaimo Augustas Kalpokas. Jis pas Rokiškio dvaro grafą Pšezdzieckį tarnavo virėju. Daug esu klausęs jo pasakojimų, pilnų pasigėrėjimo buvusiu gyvenimu. Vien pasigėrėjimas, nei šešėlio kritikos ponų, socialinės santvarkos adresu. Dar tebeturėjo jis tų laikų surdutų ir frakų rinkinį, vieną iš kurių ir man teko dėvėti vaidinant kaimiškame spektaklyje“, – rašo kraštietis.
Bus daugiau
Aldona Minkevičienė
